Pasitikėjimas savimi grįžta, kai žmogus tampa patikimu pats sau, kai liaujasi save apgaudinėti ir susitraukia iki savo dydžio.

Gyvenimas pagal scenarijų garantuoja saugumą, meilės gavimą, skatina pasistengti, tobulėti. Tai gal gyventi pagal scenarijų nėra taip jau blogai? Kad tik tas vidinio kalėjimo jausmas kur pradingtų…

Gali nešioti ilgus sijonus, atsiauginti kasas, tapti namų fėja, bet ar su visu tuo tapsi dar ir laiminga? Gal gražesnė, mažiau pavargusi, gal mažiau pikta, bet ar laiminga, autentiška, laisva, kupina gyvenimo džiaugsmo? Manau, moterys ieško būtent to. Beje, kaip ir vyrai.

Gali būti taip, kad sulig gimimu mes gauname tokį privalomų darbų sąrašą su tuščia grafa varnelėms susidėti: pabaigti mokyklą, įstoti į aukštąją, sukurti šeimą, padaryti karjerą, t.y. patenkinti mamos lūkesčius, tėčio lūkesčius, klasės auklėtojos lūkesčius; draugų (kaimynų, partijos, tėvynės) lūkesčius… Dar yra grafos: būti geram, padėti vargšams, klausyti vyresnių ir panašios. Apie tą “padėti vargšams” […]

Daugybė žmonių baimių yra sugalvotos, tokioms priskirčiau ir baimę senti. Baimė senti tokia pat ,,natūrali“, kaip ir baimė, kad baigsis vasara ir ateis žiema.