Nuo kentėjimo niekas nėra atleistas, nuo skaudžių gyvenimo įvykių taip pat niekas nėra apsaugotas, bet savo kančią galima tik iškentėti, tyliai ir paprastai, arba galima iš jos pasigaminti sielvarto bei savigailos liūną ir pamažu jame nugrimzti.

Nustoti buvus psichologinio smurto auka, daug metų ja buvus, nėra labai lengva, bet nėra ir neįmanoma.

Pasitikėjimas savimi grįžta, kai žmogus tampa patikimu pats sau, kai liaujasi save apgaudinėti ir susitraukia iki savo dydžio.

Gyvenimas pagal scenarijų garantuoja saugumą, meilės gavimą, skatina pasistengti, tobulėti. Tai gal gyventi pagal scenarijų nėra taip jau blogai? Kad tik tas vidinio kalėjimo jausmas kur pradingtų…

Gali nešioti ilgus sijonus, atsiauginti kasas, tapti namų fėja, bet ar su visu tuo tapsi dar ir laiminga? Gal gražesnė, mažiau pavargusi, gal mažiau pikta, bet ar laiminga, autentiška, laisva, kupina gyvenimo džiaugsmo? Manau, moterys ieško būtent to. Beje, kaip ir vyrai.