Kokių tik patirtos mamų nemeilės istorijų moterys nepripasakoja. Apie patyčias, marinimą badu, apie neadekvačius reikalavimus, kontroliavimą, ignoravimą, smurtą. Besiklausant, jau net kyla minčių apie negailestingus karmos dėsnius, į patį artimiausią santykį suvedančius pačius didžiausius priešus. Už ką? Negi mokytis mylėti?

Kuo skiriasi kuklumas, kuriuo taip didžiuojamės, nuo socialinio nerimo sutrikimo? O galbūt antrasis yra pirmojo patologija? Tik gerokai atmiežta baimėmis ir pykčiu.

Savo knyga siekiau įkvėpti skaitytoją nepasiduoti bejėgystei, kad ir kokią psichinės nesveikatos diagnozę beišgirstų. Norėjau priminti apie kiekviename mūsų esantį Dvasios karį, pajėgų susidoroti net su tamsiausia sielos naktimi.

Nuo kentėjimo niekas nėra atleistas, nuo skaudžių gyvenimo įvykių taip pat niekas nėra apsaugotas, bet savo kančią galima tik iškentėti, tyliai ir paprastai, arba galima iš jos pasigaminti sielvarto bei savigailos liūną ir pamažu jame nugrimzti.

Nustoti buvus psichologinio smurto auka, daug metų ja buvus, nėra labai lengva, bet nėra ir neįmanoma.