Jei meilės santykyje nebelikę nei lašo gyvybės, gali bandyti vartyti vestuvių nuotraukas, vaikščioti pirmųjų pasimatymų maršrutais ar degti žvakes prie vakarienės stalo, – visi šitie veiksmai, bus panašūs į bandymus pilti kibirais vandenį į išdžiuvusią upės vagą, tikintis, jog tėkmė sugrįš.

Galbūt kurią nors vieną dieną visos moterys, suvokusios savo tarpusavio ryšio svarbą ir ypatingumą, staiga pradės gerbti viena kitą, kaip pakankamas ir nebeskaičiuos viena kitos trūkumų.

Kuo skiriasi kuklumas, kuriuo taip didžiuojamės, nuo socialinio nerimo sutrikimo? O galbūt antrasis yra pirmojo patologija? Tik gerokai atmiežta baimėmis ir pykčiu.

Savo knyga siekiau įkvėpti skaitytoją nepasiduoti bejėgystei, kad ir kokią psichinės nesveikatos diagnozę beišgirstų. Norėjau priminti apie kiekviename mūsų esantį Dvasios karį, pajėgų susidoroti net su tamsiausia sielos naktimi.

Nuo kentėjimo niekas nėra atleistas, nuo skaudžių gyvenimo įvykių taip pat niekas nėra apsaugotas, bet savo kančią galima tik iškentėti, tyliai ir paprastai, arba galima iš jos pasigaminti sielvarto bei savigailos liūną ir pamažu jame nugrimzti.