Savo knyga siekiau įkvėpti skaitytoją nepasiduoti bejėgystei, kad ir kokią psichinės nesveikatos diagnozę beišgirstų. Norėjau priminti apie kiekviename mūsų esantį Dvasios karį, pajėgų susidoroti net su tamsiausia sielos naktimi.

Nuo kentėjimo niekas nėra atleistas, nuo skaudžių gyvenimo įvykių taip pat niekas nėra apsaugotas, bet savo kančią galima tik iškentėti, tyliai ir paprastai, arba galima iš jos pasigaminti sielvarto bei savigailos liūną ir pamažu jame nugrimzti.

Nustoti buvus psichologinio smurto auka, daug metų ja buvus, nėra labai lengva, bet nėra ir neįmanoma.

Pasitikėjimas savimi grįžta, kai žmogus tampa patikimu pats sau, kai liaujasi save apgaudinėti ir susitraukia iki savo dydžio.

Gyvenimas pagal scenarijų garantuoja saugumą, meilės gavimą, skatina pasistengti, tobulėti. Tai gal gyventi pagal scenarijų nėra taip jau blogai? Kad tik tas vidinio kalėjimo jausmas kur pradingtų…