Gali nešioti ilgus sijonus, atsiauginti kasas, tapti namų fėja, bet ar su visu tuo tapsi dar ir laiminga? Gal gražesnė, mažiau pavargusi, gal mažiau pikta, bet ar laiminga, autentiška, laisva, kupina gyvenimo džiaugsmo? Manau, moterys ieško būtent to. Beje, kaip ir vyrai.

Gali būti taip, kad sulig gimimu mes gauname tokį privalomų darbų sąrašą su tuščia grafa varnelėms susidėti: pabaigti mokyklą, įstoti į aukštąją, sukurti šeimą, padaryti karjerą, t.y. patenkinti mamos lūkesčius, tėčio lūkesčius, klasės auklėtojos lūkesčius; draugų (kaimynų, partijos, tėvynės) lūkesčius… Dar yra grafos: būti geram, padėti vargšams, klausyti vyresnių ir panašios. Apie tą “padėti vargšams” […]

Daugybė žmonių baimių yra sugalvotos, tokioms priskirčiau ir baimę senti. Baimė senti tokia pat ,,natūrali“, kaip ir baimė, kad baigsis vasara ir ateis žiema.

Nieko žmogus nedaro šiaip sau, visame kame galima atsekti jo darnią asmeninę logiką. Plika akimi žiūrint, koks gi žmogus savanoriškai pasikankinti norėtų? Bet žiemkentys nori!

Vertybių vertybe vainikavę intelektą, gyvenimo vadžias atidavę protui, o mąstymo galią pavertę gyvenimo tikslu ir vienintele siekiamybe, – mes nustojome jausti. Jausmai vietoje to, kad būtų tiesiog jaučiami, yra tiesiog sugalvojami.