Alkoholis – kaip (ne)mielas kaimynas

Su kaimynais, sakoma, reikia sugyventi. Ir į svečius jų pasikviesti. Savaitgaliui artėjant nuotaikos skirtingos: „O, savaitgalis! Valio, pagaliau atsipalaiduosiu!“ ir „O, savaitgalis… Ir vėl bus vakarėlis…“ Priešu alkoholis tampa, jei nutinka kas nors tragiško, o jei nenutinka, tai viskas OK.

Girtas vairuotojas mirtinai sužaloja žmogų. Kas nors išgėręs savo noru atsisveikina su gyvenimu. Nuskęsta maudydamasis. Primuša žmoną. Pritalžo atsitiktinį praeivį. Arba tiesiog prisidaro gyvenimiškų klaidų, kurių paskui blaivia galva niekaip nesuvokia. Aplinkiniai pasibaisi arba tik šypteli: kažkam nepasisekė. O socialiniuose tinkluose pradeda lieti pasiūlymus imtis griežtų sankcijų ir piktintis, kad niekas nieko nedaro. Bet netgi skaudūs atvejai aptarinėjami vakarėliuose su taure rankoje: tie, kurie vartoja „saugiai“, smerkia tuos, kurie vartoja „nesaugiai“. Tik štai pirmuosius nuo antrųjų skiria plonytė riba…

Tiesa, kartu su ekomada, vegetarystės ir žaliavalgystės bangomis atsirita ir dar viena – visiško alkoholio nevartojimo. 40-metis verslininkas A. gyvenimą pakeitė spontaniškai: „Prieš keletą metų gyvenau kaip visi: sunkus darbas, o paskui laisvalaikis su linksmybėmis ir vakarėliais – tokiais, kad rytais kartais neprisimindavau, kaip pasiekiau savo lovą… Kažkurį sekmadienį atsibudau vienas: žmona su vaikais neapsikentusi mano festivalių išvažiavo pas tėvus. Žvilgtelėjau į save vonios veidrodyje ir nustėrau: tas apšepęs išpurtęs senis – tai aš?!! Pamačiau pagyvenusį, suvargusį žmogų su maišais paakiuose, raukšlėta kakta ir užtinusiomis akimis. Tada man buvo 38-eri. Tas vaizdas sukrėtė ne mažiau nei tuščia žmonos spinta… Supratau: viskas, užrišu. Lengva nebuvo, bet tiesiog suvokiau, kad nebeturiu jėgų savęs alinti. Taip, mano šeima subyrėjo, bet aš bent jau tapau kitu žmogumi.“ 35-erių vadybininkė R. atsisveikino su alkoholiu po artimo žmogaus, sirgusio priklausomybės liga, mirties: „Tada savęs paklausiau: o aš? Kitus smerkiu, o pati? Aišku, aplinkiniams buvo daug klausimų. Nėščia? Kas nors su sveikata? Artimiausi žmonės žino, o kitiems neaiškinu, kas ir kodėl. Turiu gerą pasiteisinimą – kai kas nors įkyriai prikimba, atsakau: „O jei gerčiau, tai neklaustum, kodėl geriu, ar ne?Savo pasirinkimo nesureikšminu: niekas gi netrukdo, pavyzdžiui, per kokią prezentaciją pakelti taurę šampano pagal etiketą, o paskui ją kur nors tyliai nužaisti. Tiesą sakant, pritariu daugeliui Andriaus Tapino minčių – ypač kad alkoholis yra didžiausia Lietuvos problema. Kadaise išgėrusi vairavau naktį – labai, laaabai lėtai. Ir tai vis tiek buvo viena blogiausių gyvenimo patirčių. Ir jau visiška nesąmonė, kad degalinėje negali nusipirkti arbatos, bet gali rasti 10 rūšių degtinės, nes jei yra tos kelios promilės, visada kyla pagunda dar keliais punktais jas perlipti.“ Kito mūsų herojaus istorija primena filmą, kai per kelias akimirkas, kurios išsitempia laike, žmogus tarsi gimsta iš naujo.

Antras šansas

Kažkada, padėjęs aukštojo mokslo vadybos ir rinkodaros specialisto diplomą, Mindaugas Vidugiris dešimčiai metų išvažiavo į Airiją. Dirbo įvairius darbus, paskui ėmėsi savo verslo, bet šis žlugo. Vėl stojosi ant kojų. Kol vienas įvykis – avarija – tapo didžiųjų Mindaugo pokyčių katalizatoriumi…

Su kokiomis mintimis kadaise išvykote į Airiją?
Dauguma ten vyko užsidirbti pinigų, o mes su žmona išvažiavome į nuotykį – tai nuotykių ir patyrėme. Buvo smagu. Ir žiauriai sunku. Įsidarbinau „McDonald’s“ – po pusmečio mane iš ten išmetė, nes mėginau ieškoti teisybės. Paskui dvejus metus ploviau automobilius. Išėjau, nes nebemačiau perspektyvos – pretendavau į vadybininko vietą, bet manęs atsisakė ir priėmė 18 metų merginą be patirties. Tada sumaniau imtis automobilių detalių prekybos verslo. Įlindau į beprotiškas skolas, bet buvo labai įdomi patirtis: supratau, ko ir kaip nereikia daryti. Vėl perėjau daugybę darbų, kol atsidūriau Lietuvos ambasadoje: įsidarbinau ūkvedžiu.

Įdomus viražas.

Žmona daug metų buvo Airijos lietuvių bendruomenės pirmininkė, bendradarbiavo su ambasada, turėjo šeštadieninę mokyklėlę lietuvių vaikams – į šį jos užsiėmimą iš pradžių žvelgiau atlaidžiai: maždaug, ai, tegul pažaidžia… Na, o ūkvedys buvau prastas: labiau nei žolės pjovimas man rūpėjo kiti darbai – su malonumu organizuodavau renginius. Gyvenimas atrodė puikus, gyvenome kaip dauguma: dirbome ir linksminomės, mūsų neslėgė problemos. Ir tada aš patekau į avariją… Tokią, kurioje likti gyvas beveik neturėjau šansų. Miesto gatvėmis lėkiau beprotišku greičiu, o paskui gal dvidešimt metrų skridau nuo motociklo. Per tas skrydžio akimirkas, kurios man išsitempė iki keliolikos minučių, tikrai pro akis prabėgo visas gyvenimas – realiai, be jokios baimės suvokiau, kad išgyventi neturiu šansų, ir supratau, kad, deja, gyvenau ne taip, kaip reikėjo.

Kodėl? Daugybė žmonių po avarijos ar patyrusių sukrėtimą nusipurto ir gyvena, kaip gyvenę.
Kai po kažkiek minučių nebūties atsipeikėjau ant asfalto, supratau, kad gavau antrą šansą. Neaiškiai pamenu, kaip kėliausi, ėjau prie motociklo, iš kurio beveik nieko nebuvo likę, kaip pats kviečiau policiją. Greitai pasidarė aišku: reikia viską keisti. Jaučiau, kad daug kas jau nebebus taip, kaip buvo. Parvykome į Lietuvą per patį krizės įkarštį, iškart susiradome darbus, aš net siejau savo ateitį su politika. Grįžus pasirodė (ir dabar taip atrodo), kad Lietuvoje viskas labai gerai.

Bet gyvenimo būdas juk liko toks pat?
Taip, draugai, vakarėliai… Per vieną jų ilgai šnekėjausi su viena drauge, vegetare, nes buvau nusiteikęs iš jos pasišaipyti. O viskas baigėsi tuo, kad atsisakiau mėsos. Žmona pažiūrėjo kaip į trenktą, kai pranešiau: „Jūs su vaiku – kaip norit, bet aš nebevalgysiu…“ Pajutau, kad esu atsakingas už tai, ką valgau, ir nenoriu prisidėti prie nesaikingo vartojimo. Po metų apskritai namie mėsos neliko.

O jei žmogus mėsos valgo saikingai, porą kartų per savaitę, kaip gydytojai pataria?.. Ir išgeria gal saikingai…
Nieko blogo. Bet stabdžiai juk dažnai neveikia – išgėręs 50 g, geria toliau…

Jums tada prasidėjo atsisakymų etapas?
Taip, po pusmečio įstojau į Sveikuolių sąjungą, bet dar rūkiau ir vartojau alkoholį, todėl patyriau didžiulę gėdą, kai kartą vykdamas į valdybos posėdį nuvežiau paragauti savo gimtojo Biržų krašto alaus. Niekas man nieko nesakė, bet žiūrėjo taip, kad, atrodė – prasmegsiu… Cigarečių atsisakiau po vienos savaitės stovyklos su sveikuoliais, o vyną bei alų dar pasilikau… Niekada nesakiau, kad nebegersiu nuo pirmadienio ar nuo Naujųjų metų, tačiau labai greitai supratau keistą dalyką: ne-be-no-riu. Nebeskanu. Net purto. Geriu prievarta.

Draugai turbūt nelabai suprato…
Puikiai atsimenu tą pirmąjį kartą. Buvo gero draugo gimtadienis viename Vilniaus barų. Kai kas jau žinojo, kad nebegeriu, kai kas – dar ne. Iš pradžių vaikščiojau su bokalu sulčių, paskui su taure vynuogių sulčių, kurios atrodė kaip vynas, – norėjosi išvengti klausimų ir įtikinėjimų. Žinantys merkė akį ir juokėsi: „Tai tu lyg prie chebros, lyg ne prie chebros…“ Pamenu tą pojūtį, kai pirmą kartą iš baro išėjau blaivus. Buvo antra ar trečia nakties, tiesiog stebėjau, kas vyksta gatvėje, kaip elgiasi žmonės. Buvę savaime suprantami dalykai tąsyk atrodė keistai. Pamenu įdomų dalyką: gatvėje stovėjo vien taksi ir prabangūs automobiliai. Jokių kitokių. Vėliau paaiškėjo, kad daugybė turtingų ir įtakingų žmonių Lietuvoje negeria alkoholio, bet apie tai jie garsiai nekalba. Kartą su vienu kelių barų savininku išsišnekėjau, ir jis pasakė: „Turėdamas tokį verslą, privalau būti abstinentas, nes pernelyg lengva nuvažiuoti į dugną.“

O juk manoma atvirkščiai – kad tų, nevartojančių, yra labai labai mažai.

Tai stereotipas, ir drįstu juo abejoti. Žinote, geriančių ir negeriančių žmonių pasauliai retai susiekia, nes vieni kitiems jie tiesiog neįdomūs. Dar vienas virsmas įvyko tada, kai su žmona apsidairėme, kad nebeturime draugų: likome dviese. Mus senieji draugai paprasčiausiai nustojo kviesti.

Kodėl?
Blaiviomis akimis daug matai… Kartais – tai, ko kiti nenori, kad matytum.

Taigi, tapote vaikštančia bėda?
Ir dar kokia! Grynas vargas – ką tiems vegetarams paduoti valgyti? Ką pasiūlyti gerti? Ir dar vaikai tokie patys… Mama tik prieš metus atlyžo ir priėmė mane tokį, koks esu, supratusi, kad nebūsiu, kaip ji mane įsivaizdavo, politikas ar verslininkas su tamsiu kostiumu… Kiti smalsiai domėdavosi: „Oho, metei? Dar dabar tau labai gerai, ar ne? Pasakok!“ Bet blaiviam vegetarui yra labai blogai! Vyksta didžiuliai pokyčiai. Žiaurūs. Reikia suprasti, kad VISKAS pasikeis: gyvenimas niekada nebebus toks, kaip anksčiau, ir kelio atgal nebus. Niekada niekam nieko nenorėjau įrodyti ir nesakiau: „Tu turi nebevalgyti mėsos ir nebegerti alkoholio.“ Juk kiekvieno reikalas, ką jis turi daryti ir ko ne.

Atsirado kitas bendravimo ratas?
Taip, palaipsniui, per pusmetį. Sportuojantys, medituojantys, daug kuo besidomintys žmonės. Aš irgi pradėjau domėtis įvairiomis dvasinėmis praktikomis, turbūt tai buvo viso keitimosi pasekmė. Lankiau daugybę kursų ir atradau, kas man tinka, vasaromis pats ėmiau organizuoti festivalį „Masters of Calm“ besidomintiems savęs tobulinimu, šįmet į jį susirinko du tūkstančiai žmonių. Jų daug, jie įdomūs, įvairaus amžiaus – su jais bendraudamas suvoki, kokia kokybiška šalimi tampa Lietuva! Ir nesuprantu tų, kurie sako, kad čia viskas blogai.

Mes, lietuviai, įtampą užgeriame

Dizainerė Jurga Lago dvejus metus gyvena jau kitaip – be tos vienos ar dviejų taurių vyno vakare. Daugybę metų sukantis menininkų bohemoje tai buvo įprasta – taip leidžia laiką dauguma jos pažįstamų…

Menininkas ir taurė vyno – beveik neatskiriama?
Ne tik menininkai – taip gyvena daugybė žmonių. Tačiau kartais įvyksta pokyčių – iš pradžių galvoje, paskui ir gyvenime. Kodėl žmonės atsisako kai kurių dalykų? Todėl, kad kasdienybę pamato kitomis akimis. Tai, ko anksčiau visai nesureikšminai, kas virto įpročiu – tokiu, kaip dantų valymas, išvysti kitoje šviesoje. Tu net nesusimąstai, pavyzdžiui, kodėl išgeri, nes visi aplinkui tai daro. Na, visi. Mano vyras Lino gyveno kitaip, jis nėra visiškas abstinentas, bet anksčiau man buvo nė motais, kad, tarkim, švenčiant Naujuosius metus jam užtenka dviejų gurkšnių šampano – simboliškai. Gyvenau su žmogumi, kuris negėrė, bet man tai netrukdė išgerti.

Lino buvo tolerantiškas mylimai žmonai?
Absoliučiai. Jis leido ir leidžia man gyventi, kaip noriu, be jokių pamokymų. Na, o aš neatsisakydavau vyno, nes taip gyveno visi mano draugai, pažįstami ir, sakyčiau, visa Lietuva. Tačiau prieš dvejus metus atsibudusi vieną rytą lipau iš lovos ir užkliudžiau pusiau nugertą vyno butelį. Jis nukrito, aptaškė sieną, mano suknelę, ant grindų greitai išsiliejo raudonojo vyno balutė. Ir tada tarsi pamačiau save iš šalies: sutrikusi blondinė ir besijuokiantis jos vyras. Tai buvo lūžio taškas. Tą kasdienį savo įprotį septintą vakaro išgerti dvi taures vyno tarsi įvertinau kitu žvilgsniu. Kaip tai atrodo mano vyrui? O jeigu atsitiktinis žiūrovas pamatytų nufilmuotą tokį vaizdelį? Visai ne cool… Alkoholiko butas? Jokia elegancija tikrai nedvelkia…

Jums, kaip daugybei žmonių, buvo poreikis po darbo „nuplauti dienos rūpesčius“?
Būtent… Jei atsipalaiduoji tik po dviejų taurių vyno, tai nėra gerai. Tai visuotinis reiškinys Lietuvoje. Mes esame alkoholikų tauta.

Stipriai pasakyta. Tačiau lietuviai dažniausiai bado pirštais prancūzus, italus, ispanus, graikus, būtinai pabrėždami, kad jiems pietūs be vyno – ne pietūs.
Yra didelis skirtumas tarp „gerti“ ir „gurkšnoti“ ar „ragauti“. Prancūzijoje, tarkim, nėra uždrausta alkoholį vartoti viešose vietose: Paryžiuje, prie Senos, pilna piknikų – daugybė žmonių gražiu oru sėdi su pintinėlėmis ir užkandžiauja, išgeria vyno. Pas mus tai daryti draudžiama. Ten baudžiama už girtumą, pas mus – už vartojimą. Ten nėra girtų, pas mus – pilna. Kodėl? Draudimus visada norisi sulaužyti. Bent tokiems žmonėms kaip aš, kurie nepakenčia, kai jiems kas nors ko nors neleidžia. Taigi, ką daro lietuviai?

Įsipila alkoholio į kokakolos buteliuką…
Taip, mes labai mėgstame turinį perpilti į kitą formą – visomis prasmėmis. Ir meluojame patys sau. Mūsų valdantieji irgi taip daro: ne žiūri į esmę, o atsiperka draudimais. Kiekvienas pasikeisti gali tik tada, kai pažvelgs į save kitomis akimis, kaip aš tą įsimintiną rytą.

Nedaug pažįstu tokių, kurie sustotų, tarkim, po pusės taurės vyno…
Turime tam priežastį, labai rimtą: mūsų šalyje ir visų mūsų gyvenime – labai didelė įtampa. Jaučiamės nesaugūs. Tiek gyvendami anoje sistemoje, tiek perėję į naują turėjome gerti, kad kai ką pamirštume, kai ką nustumtume į šalį… Visi Lietuvoje nori būti turtingi, visko turėti daug, Rytų Europos šalys plėšrios ir negailestingos – viskas tik statoma, sveikatos apsaugos sistema tik dabar ima pamažu veikti be kyšių, žiniasklaida mums pasakoja daugybę pasakų ir sėkmės istorijų, o ir šiaip kol kas šiuose kraštuose dar galioja dėsniai „dantis už dantį“ ir „akis už akį“. Kai nepavyksta, žmonės jaučiasi, kad gyvenimas nenusisekė. Ir ką? Reikia išgerti, kad palengvėtų. Ta įtampa ir verčia ieškoti atsipalaidavimo būdų, o greičiausias ir populiariausias – štai toks. Alkoholis tikrai užima itin svarbią vietą lietuvių gyvenime. Jei ispanai kavinėje neras norimo vyno, gers kokakolą ir vyno nepasiges, bet lietuviai jo ieškos, gers kitokį alkoholį, nes tikslas – apsinešti. Ispanams vynas – maisto kultūros dalis, lietuviams – antidepresantas.

Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas po to įsimintino ryto?
Netapau radikalia abstinente: vakarėliuose galiu pavaikščioti su taure ir ją truputį nugerti, bet dažniau piluosi vynuogių sulčių – puikiai galiu linksmintis ir taip. Jau turiu vidinius stabdžius ir man nebesinori kas vakarą gurkšnoti vyno.

Kai ko nors gyvenime nelieka, reikia vakuumą užpildyti. Kuo užpildėte?
Taip, ateidavo 19 valanda ir tekdavo gurkšnoti vandenį… Nebuvo lengva, bet sugalvojau, kuo užpildyti vakarus: su vyru žiūrėdavome filmus. Pamatėme daugybę puikių juostų, o dabar tas įprotis leisti vakarą su taure jau išnyko. Ir kai, tarkim, Paryžiuje, parodoje, kurioje dalyvavau, mane pavaišino vynu, aš jo paragavau. Būtent paragavau. Net kitaip nei anksčiau ėmiau jausti jo skonį.

Psichotereapeutė Lina Vėželienė: „Įtartinai pamirštame alkoholio poveikį psichikai“

Kalbėdami apie maistą ar sportą specialistai pabrėžia, kad visokie kraštutinumai nėra gerai. Apie alkoholį dažnai sakoma: „Su saiku – nieko tokio.“ O kas tie „saikingai ir atsakingai“, kurie dažniausiai virsta „nesaikingai ir neatsakingai“?
Vargu, ar alkoholis lygintinas su maistu. Nesvarbu, kad galima įsigyti maisto prekių parduotuvėse: alkoholis nėra maistas. Todėl jo vartojimas su saiku ar be saiko jau kelia abejonių. Kam to reikia? Manau, kad visuomenei sąmoningėjant vartoti alkoholį viešose vietose bus taip pat nekultūringa, kaip ir rūkyti. Ir to aš nevadinčiau sveiko gyvenimo kultu ar mada – tiesiog aukštesne kultūra. Kad ir ką teigtų saikingo vartojimo ar kultūringo gėrimo šalininkai, alkoholis visgi yra priemonė pakeisti savo būseną iš sąmoningos į ne tokią sąmoningą. Nuolatinis polinkis patirti žemesnio sąmoningumo būseną neišvengiamai veda į asmenybės degradaciją. Nepastebimai kinta vertybės, siaurėja pasaulėžiūra, keičiasi santykiai, nes mažėja atjautos, skursta jausmai.

Beje, samprotaujant apie tai, kad alkoholio vartojimas „su saiku“ gali būti naudingas kraujagyslėms, širdžiai ar pan., įtartinai pamirštamas alkoholio poveikis psichikai. Psichologai jau ima kalbėti, kad didesnė problema – ne ūminės savižudybės, o lėtinės, nes polinkis vartoti psichinei sveikatai žalingas medžiagas gali būti prilyginamas suicidiniam elgesiui. Populiari iliuzija, kad alkoholis padeda atsipalaiduoti ar nusiraminti, gyvuoja tik apsvaigus. Išsiblaivius taip nebeatrodo. Tad vėl ir vėl tenka „ramintis“, kol peržengiamas priklausomybės slenkstis, už kurio net ir apsvaigus nebeįmanoma atsipalaiduoti. Taip „su saiku“ virsta „be saiko“.

Ar apskritai žmogus pajėgus kontroliuoti maisto ir alkoholinių gėrimų vartojimą, ar tai valios klausimas? Dažniausiai kiekvienas mano, kad jis tai jau tikrai gali…
Nelyginčiau persivalgymo su priklausomybe nuo alkoholio, nes tai visiškai skirtingi dalykai. Perteklinis maisto vartojimas nekelia asmenybei degradacijos rizikos, nebent kai pasiekiama valgymo sutrikimų stadija. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju valios negana. Įsivaizdavimo, kad užtenka būti valingam ir aš galiu nebegerti arba galiu mažiau valgyti, laikas labai ribotas. Taip, žmogus gali suimti save į rankas ir nustoti vartoti alkoholį dėl to, kad jis taip nusprendė. Tačiau valingus, išskirtinai saviugda pagrįstus sprendimus mūsų psichika suvokia kaip prievartą ir reaguoja į tai susierzinimu, pykčiu ar depresyviomis nuotaikomis.

Tam, kad alkoholio ar perteklinio maisto vartojimo atsisakymas netaptų tik prievarta prieš save, geriau pradėti nuo gyvenimo būdo keitimo. Tiesiog nebegerti vakarais taurės vyno ar poros butelių alaus – ne sprendimas. Tai prievarta. Sprendimas – susirasti kitų būdų atsipalaiduoti. Gal pasiieškoti kito darbo, gal užsiimti sporto ar meno veikla, gal pasimokyti ko nors naujo, gal padirbėti dėl geresnių santykių šeimoje, o gal susirasti naujų draugų, kurie sugeba atsipalaiduoti nežalodami savęs. Tik taip polinkis svaigintis alkoholiu taps savaime nebereikalingas ir nereikės valios pastangų norint gyventi blaiviai.

Manyčiau, kad eilinis žmogus nepajėgus kontroliuoti savo fiziologijos, bet pajėgus didinti sąmoningumą. Švarėjanti, skaidrėjanti sąmonė normalizuoja ir fiziologinius poreikius. Valinga kova su neadekvačiais kūno poreikiais – tai kaip kova su vėjo malūnais.

Visuomenėje vis dar vyrauja nuostatos, kad jei negeri, esi nesveikas, savotiškas arba užsikodavęs. Ar daug pažįstate žmonių, kurie atsisako alkoholio ir nesijaučia nuskriausti? (Nes pažįstu atsisakiusių – piktų, besikankinančių, pavydinčių vartojantiems.)
Taip, pažįstu žmonių, kurie nesijaučia nuskriausti nevartodami alkoholio. Pati esu viena iš jų. Kaip jau minėjau, yra du alkoholio atsisakymo būdai: valingo sprendimo ir poreikio išnykimo. Pirmasis tikrai veda prie kančios ir pykčio. Aš taip pat sutinku tokių žmonių. Nors gal tiksliau būtų sakyti, kad tai kelias per kančią ir pyktį, esant didelei atkritimo rizikai. Antrasis būdas: pažinus save ir perkainojus vertybes, poreikis vartoti alkoholį ar kitaip svaigintis tiesiog atkrinta.
Visuomenėje vyraujančios nuostatos, kaip teko pastebėti, turi fenomenalią savybę. Kai žmogus ramiai eina pasirinktu keliu, jo „visuomenė“ transformuojasi į jį palaikančią ir suprantančią. Kol žmogus abejoja, ar teisingai pasirinko, kol jam svarbu elgtis „kaip visi“, tol jis susiduria su pašaipomis, smerkimu ir atstūmimu. Taip sudaromos sąlygos pasitikrinti, kuo jis iš tiesų tiki ir ko jam iš tiesų reikia. Kai tik pačiam pasidaro ramu ir aišku, „visuomenė“ irgi pakeičia nuomonę.

Dovilės Štuikienės straipsnis / žurnalas ,,LAIMA” 2015’LAPKRITIS

Užsiprenumeruokite mano straipsnius į el. paštą!

Klaida, pabandykite dar kartą.

Sėkmingai užsiprenumeravote, ačiū!

Gyvosios psichologijos studija

Seminarai, grupės, konsultacijos. Vilnius, Liepyno 2-65.

Studijos pasiūlymai

,,Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete”

Savo knyga siekiau įkvėpti skaitytoją nepasiduoti bejėgystei, kad ir kokią psichinės nesveikatos diagnozę beišgirstų. Norėjau priminti apie kiekviename mūsų esantį Dvasios karį, pajėgų susidoroti net su tamsiausia sielos naktimi.