Aš labai save kaltinu…

Esu 25 m. mergina, labai pasimetusi gyvenime. Padariau daug klaidų gyvenime, dabar labai gailiuosi, stipriai graužia sąžinė.
Aš neplanavau savo gyvenimo, nežiūrėjau į ateitį. Nevertinau nei savo gyvenimo, nei žmonių jame. Taip pat nevertinau savęs. Dėl to netvarkiau savo gyvenimo, dėl savo nesėkmių kaltinau kitus. Taigi apkaltinau dėl savo bėdų mylimą žmogų ir nutraukiau su juo santykius. (Mes draugavome 2 metus). Labai dėl to gailiuosi, nes jis buvo tas žmogus, kurio man reikėjo gyvenime. Praradau savo antrą pusę. Jis tikrai buvo Tas. Aš to nesupratau. Aš jam melavau apie savo išsilavinimą, darbą ir jei būčiau pasakiusi teisybę, kad visą laiką jam apie tai melavau, manau, jis nebūtų man atleidęs, nes yra visiškai sąžiningas. Tikėjau tėvų nuomone, kad jo šeima keistuoliai, kad netinka man tas žmogus dėl to. Taip, mane erzino tie mylimo žmogaus nuolatiniai pokalbiai apie jausmus ir įsižeidimas dėl pasakyto paprasto sakinio. Jis nuolat mane kritikuodavo – užkliūdavo ir mano išvaizda (pvz. 1 neišpeštas antakio plaukas) ir elgesys (pvz. kad nesu tokia plepi kaip jo mama). Pastoviai prie ko nors prikibdavo, o man tai būdavo smulkmenos, kurių kartais net nepastebėdavau. Aš negalėjau būti pastoviai prilipusi, prikibusi prie jo. Mane jo perdėtas dėmesys erzino. Negalėjau jaustis laisvai. Pavargdavau nuo to didelio dėmesio. Tai negerai. Taip pat erzino nuolatinis kabinėjimasis prie smulkmenų, o jų aš nė nepastebėdavau. Erzino ir tai, kad ne visada galiu suprasti jo jausmus. Bet man nereikėjo taip jautriai reaguoti į tuos priekaištus ir pasikabinėjimus. Bet ne, negalvojau kaip išspręsti problemas. Man iš jo trūko praktiškumo, domėjimosi kas vyksta pasaulyje. Jaučiausi nesaugiai su juo, kad jis toks jautrus ir gali bet kada įsižeisti. Bijojau ką nors ir sakyti. Kai norėdavau su juo pakalbėti, imdavo su manim ginčytis – taip nieko ir nenuspręsdavom. Taip pat nesaugumą kėlė atsiribojimas nuo pasaulio ir nesidomėjimas kas jame vyksta. Draugų jis neturi, laikraščių neskaito ir žinių nežiūri – sakė, kad ten esanti informacija neigiama. Bijojo skaudžios teisybės labai. Nenorėjo, kad kalbėčiau apie blogus dalykus.
Nežinau, kaip man nusiraminti. Aš labai save kaltinu dėl visų klaidų, kurias padariau.

Suprantama, kad praradus mylimą žmogų užplūsta vienišumo, beviltiškumo ir savigraužos jausmai. Norisi dar ir dar kartą apsvarstyti visas buvusias galimybes pasielgti kitaip. Kaip užstrigus plokštelei galvoje vis sukasi tos pačios mintys apie visas savo padarytas klaidas ar žodžius, kurių buvo galima ir nesakyti. Tokia būsena lydi bet kurį netekties ar gedėjimo procesą.

Rašai, kad draugavote du metus. Ir per tuos metus jūsų santykyje buvo ne vien tik teigiami dalykai. Tavo laiške daug saviplakos. Rašai, kad tu kalta, tu nuslėpei, melavai, neapgynei, nors taip pat rašai ir apie tuos dalykus, kurie Tave pačią skaudino ir versdavo jaustis šiame santykyje nesmagiai. Skaitydama apie draugo elgesio ypatumus, visiškai suprantu tavo baimę pasakyti jam teisybę, ypač, kai jis visais būdais vengia susitikimo su realybe. Visiškai suprantamas ir Tavo noras likti vienai, kad galėtum laisvai įgyvendinti tuos savo planus, kurie tau svarbūs. Draugauti su žmogumi, kuris nuolat priekaištauja dėl smulkmenų, kritiškai vertina tavo išvaizdą, yra linkęs į barnius ir perdėtai reaguoja į smulkmenas, – tikrai nėra lengvas uždavinys. Bet tu dėl jūsų išsiskyrimo visą kaltę prisiimi sau, ieškai tik savo klaidų, kaltini tik save dėl to, kad turėjai kitus poreikius, kad norėjai jausti daugiau asmeninės laisvės. Vadini save užsispyrusia ir besilaikančia kvailų principų, bet ar tikrai tie tavo principai yra kvaili? Rašai, kad būdama su draugau jauteisi nesaugiai, kad bijojai jam ką nors ir sakyti. Ar tikrai tavo dar didesnis prisitaikymas ir nuolankumas būtų išsaugoję jūsų santykį?

Kaltini save tokiomis globaliomis nuodėmėmis, kaip savo gyvenimo ir žmonių, kurie jame yra nevertinimu. Bet iš tavo laiško panašu, kad sprendimas apginti savo gyvenimą (pabaigti mokslus, atgauti asmeninę laisvę), kaip tik ir buvo padiktuotas pasąmoningo žinojimo, kad tavo pačios gyvenimas yra vertingas ir už jį reikia pakovoti.

Panašu, kad šiuo metu tiesiog jauti išsiskyrimo skausmą, kuris neretai iškreipia buvusią patirtį. Dabar manai, kad išsiskyrei su žmogumi, kuris ,,tikrai yra tavo” ir kad pati esi kalta dėl šio išsiskyrimo. Norėčiau pasiūlyti dar kartą peržvelgti savo santykio istoriją kiek galima objektyviau. Rekomenduočiau paskaityti labai informatyvią knygelę Caroline Bréhat “Aš mylėjau manipuliuotoją. Galbūt šioje knygoje rasi minčių, kurios padės Tau pamatyti ir kitus jūsų santykio ypatumus, bei šiek tiek nusiraminti. Čia taip pat rasi aprašytą mechanizmą, kaip manipuliuojantis žmogus sugeba priversti kitą žmogų jaustis kaltu visada ir dėl visko. Ir galbūt paaiškės, kad vienintelė Tavo klaida, pernelyg uždelsta saviapgaulė; įsivaizdavimas, kad tas žmogus tikrai Tavo, kad Tave jis myli, kad iš tikrųjų tai jis labai geras, tik štai aš tokia nedėkinga ir nesupratinga… Moterys neretai linkusios užsimerkti ir nematyti to, kas akivaizdu žvelgiant iš šono, jos įsivaizduoja, kad savo nuolankumu ar prisitaikymu sugebės sugyventi su ,,likimo jai atsiųstu” vyru. Vedamos savo fenomenalaus polinkio pakentėti moterys įklimpsta į visiškai beviltiškus santykius. Ir net jei iš jų išsivaduoja, jos kaltina save, kad išsivadavo. Beje, yra dar vienas būdas įvertinti situaciją šiek tiek objektyviau ir nusiraminti – visada prisiminti, kad santykį kuria du žmonės ir abu už jį yra atsakingi. Prisiimdama visą kaltę sau pačiai, Tu nuvertini kito žmogaus indėlį ir labai pervertini savo galias. O tai jau puikybė, kuri tikrai nėra pats geriausias patarėjas.Linkiu Tau stiprybės ir didesnės atjautos sau

Užsiprenumeruokite mano straipsnius į el. paštą!

Klaida, pabandykite dar kartą.

Sėkmingai užsiprenumeravote, ačiū!

Gyvosios psichologijos studija

Seminarai, grupės, konsultacijos. Vilnius, Liepyno 2-65.

Studijos pasiūlymai

,,Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete”

Savo knyga siekiau įkvėpti skaitytoją nepasiduoti bejėgystei, kad ir kokią psichinės nesveikatos diagnozę beišgirstų. Norėjau priminti apie kiekviename mūsų esantį Dvasios karį, pajėgų susidoroti net su tamsiausia sielos naktimi.