ASMENINĖS RIBOS – PSICHINĖS SVEIKATOS SĄLYGA

,,Svarbu, kad žmogus gebėtų aiškiai jausti savo ribas…“, – teigia J. Latneris, apibūdindamas žmogaus psichinės sveikatos sąlygas. Ar tikrai taip svarbu jausti savo asmenines ribas ir kaip tai susiję su mūsų sveikata?

Dažnai žmonės skundžiasi, kad buvo pažeistas jų privatumas, kad kiti nuolat veržiasi į jų asmeninę erdvę, tarsi intuityviai jausdami kažkokią sunkiai apčiuopiamą ribą, už kurios svetimiems žengti draudžiama. Šiapus šios ribos yra privati erdvė. Tam, kad lengviau įsivaizduotume asmeninių ribų sąvoką, galime ją palyginti su ląstelės membrana, sodybos tvora ar su valstybės siena. Su bet kuo, kas atskiria tai, kas mano (mano asmeninę erdvę), nuo to, kas ne mano (kito asmeninę erdvę). Socialinės komunikacijos specialistai rekomenduoja centimetrais išmatuotus atstumus, kurie sąlygotų komfortišką tarpusavio bendravimą. Būtų labai lengva, jeigu būtų taip paprasta. Tiesiog užtektų nustatyti tarpasmeninio santykio tipą, atsistoti tinkamu atstumu ir asmeninės erdvės pažeidimų išvengtumėme.

Psichologinėje literatūroje po ,,asmeninės erdvės“ terminu slypi šiek tiek daugiau. Čia galime rasti net kelis šio termino lygmenis. Pirmiausia, tai asmeninė erdvė fiziniame lygmenyje, ji suprantama, kaip žmogaus fizinis kūnas, namai, kambarys, asmeniniai daiktai. Socialinėje plotmėje asmeninei erdvei priskiriami santykiai su artimiausiais žmonėmis, hobiai, interesai, veiklos, apie kuriuos retai kada žino svetimi ir mažai pažįstami. Psichologiniame lygmenyje asmeninėje erdvėje glūdi žmogaus jausmai, mintys, išgyvenimai, apie kuriuos nelabai norisi pasakoti kitiems; kartais tai ir asmeninė nuomonė, kurią pasilaikome sau, asmeniniai įsitikinimai. O kur dar egzistencinis lygmuo, kuris apibrėžia kiekvieną žmogų ribojančias universaliąsias ribas…

Asmeninę erdvę suvokiame kiekvienas savaip ir dažnai tik tada, kai būna pažeidžiamos jos ribos. Retas kuris nesame patyrę fizinio ar psichologinio diskomforto, kai buvo peržengtos mūsų asmeninės erdvės ribos. Situacijos pasitaiko įvairios: kažkas kitas rausiasi mano kambaryje; naudojasi mano daiktais; skaito mano telefonines žinutes; nuolat trukdo man su pasakojimais apie savo bėdas ir ligas arba kišasi į mano reikalus su pamokymais ir patarimais… Kad kažkas ne taip dažnai suvokiame jau ,,po fakto“. Susierzinimas, padidėjusi įtampa, staiga pasikeitusi nuotaika, nejaukumas, apėmęs bejėgiškumas, galų gale net ir pyktis – visa tai signalai, kad mūsų asmeninės ribos buvo pažeistos. Kaip gi apsaugoti savo asmenines ribas nuo nepageidaujamos išorinės įtakos?

Senovės Delfų įstatymai patarė: ,,Pažink pats save“ ir ,,Žinok saiką“. Taip graikai ragino savo piliečius susivokti, kas aš ir kas ne aš, kur mano ir kur ne mano, ką aš galiu ir ko aš negaliu. Tai klausimai, kurių svarbą sunku pervertinti ir dabartiniais laikais. Aiškus savęs ir savo ribų suvokimas gali išgelbėti nuo daugybės asmeninių problemų, nuo nepageidaujamos svetimos įtakos, nuo sunkumų kuriant santykius. Asmeninėje erdvėje aiškus savo ribų suvokimas išlaisvina žmogų nuo nerealių tikslų ir lūkesčių, kurių jis pats sau prisikuria, leidžia išvengti nusivylimo, suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, grąžina į gyvenimą saiko jausmą.

Neįsisąmonintos asmeninės ribos tarpasmeniniuose santykiuose reiškiasi kaip baimės. Dvi dažniausiai pasitaikančios baimės trukdančios artimiems santykiams sukurti, tai: baimė susilieti su kitu ir baimė prarasti susiliejimo objektą. Bijodamas susilieti su kitu, žmogus ypač saugo savo autonomiją ir asmenines ribas, todėl vengia artimų santykių, nes jaučia grėsmę ištirpti kitame ir taip prarasti savo Aš. Kitas kraštutinumas, tai baimė prarasti objektą, su kuriuo galima susilieti. Ši grėsmė aktuali žmogui sunkiai suvokiančiam save kaip atskirą ir autonomišką asmenybę. Iš šios baimės kyla perdėdas noras kontroliuoti kitą asmenį, juo ,,rūpintis“, noras besąlygiškai paklusti, atsisakyti savo asmeninių poreikių ir aukotis. ,,Aš paaukojau jam visą savo gyvenimą“, – dažnai girdžiu iš moterų, gyvenančių su alkoholikais.

Retai kada susimąstome, kad norėdami sąmoningai kažkam paaukoti savo gyvenimą, net ir dalį gyvenimo, ar net aplamai kažką paaukoti, pirmiausia turime tai turėti. Kai aš jau žinau ką turiu, kas yra mano, tik tuomet aš galiu tuo dalintis su kitu, laisvanoriškai atsisakyti, dovanoti ar aukoti. Pirmiausia reikia turėti savo asmeninį gyvenimą, aiškiai jausti savo Aš, savo asmeninę erdvę, kaip atskirą ir autonomišką, kad galėtum ją paaukoti kitam. Taip ,,pasiaukoję“ žmonės jaučia didžiulę nuoskaudą, kai nesulaukia dėkingumo ar įvertinimo. O jo ir negali būti… Praradus ar nustūmus į šalį savo asmeninį gyvenimą, labai greitai išsitrina ribos tarp to, kas mano ir to, kas ne mano. Mano gyvenimas tampa ne mano, kito gyvenimas tampa mano. Vyksta susiliejimas. Amerikos kultūra gina savo piliečius nuo tokių susiliejimų. ,,Tai ne mano problema“ – sako amerikietis ir atsiriboja ne tik nuo svetimų problemų bet ir nuo galimybės užmegzti artimus santykius. Mes gi linkę į kitą kraštutinumą, – gyvenimą už kitus ir dėl kitų.

Kaip tai reiškiasi tėvų ir vaikų santykiuose? Skaitau ,,Draugo laiškus“*: ,,Aš noriu paklausti, ką man daryti? Mano tėtis turi kitą moterį ir nežada jos palikti. Mama labai nervuojasi ir ištisai verkia. Aš nežinau, kur man dėtis. Neturiu namie ramybės ir nežinau, ką man daryti. Pavargau raminti mamą ir būti tampoma į dvi puses.“ Liūdnas laiškas, liūdna perspektyva. Situacija šeimoje, kai vaikas tampa tėvu savo tėvams, labai greitai sukelia jauno žmogaus asmeninės erdvės pažeidimus. Į šalį nustumiami asmeniniai interesai, nes reikia spręsti tėvų problemas. Asmeninės ribos nyksta, jas suvokti ar apginti nebelieka nei galimybių, nei jėgų. Tai dažnas priklausomybės ligomis sergančių tėvų vaikų likimas. ,,Turiu labai didelę problemą – mano mama alkoholikė“, – rašo vieno laiško autorė. – Seniau gerdavo rečiau, o dabar jau kiekvieną dieną. Jūs patikėkit, kaip man skaudu kiekvieną dieną mamą matyti girtą, bežudančią save… Nebežinau, kaip jai padėti… nebegaliu daugiau taip“.

Ir tai tik vienas iš būdų prarasti savo asmenines ribas. Kitas būdas – perdėtos kontrolės patyrimas. Susiliejantys-kontroliuojantys tėvai sunkiai susitaiko su mintimi, kad jų vaikas yra atskiras žmogus, su savo pasauliu, savais norais ir savo gyvenimu. Jie nuolat peržengia vaiko asmenines ribas kišdamiesi su savo nurodymais, reikalavimais, patarimais. Tėvai tikrina elektronines žinutes, klausosi pokalbių su draugais… Mama gyvena vaiko gyvenimą. Tėvas sprendžia kaip jį gyventi teisingai. O vaikas rašo laiškus ir ieško psichologų pagalbos: ,,Man nepatinka, kai jie man viską nurodinėja. Aiškina, ką aš turiu daryti – išplauk indus, nesėdėk ilgai prie kompiuterio, išeik į lauką ir t. t. O kai aš noriu kur nors išeiti, tai nelabai nori išleisti, sako, kad jau vėlu ir kur tu eisi. O juk nesusitiksi su draugais 11 valandą ryto. Man jau 16 metų. Aš noriu kurti savo gyvenimą, gyventi jį…“

Klausiu tokio ,,sukontroliuoto“ abituriento: ,,Ką ketini veikti po mokyklos baigimo?“ ,,Nežinau…“ – neryžtingai nutęsia atsakymą. ,,Gal kur stosi?“. ,,Nežinau…“. ,,Kokį darbą norėtum dirbti?“. ,,Nežinau… mama sakė, kad gal su verslu ką nors…“

Raidos psichologai teigia, kad poreikis asmeninei erdvei pradeda formuotis jau 3 metų vaikui. Jau tuomet vaikas pradeda suvokti save kaip atskirą nuo mamos asmenį, aktyviai gina savo teises į nuosavus daiktus ir į nuosavą nuomonę. Ir jei tas poreikis šiuo laikotarpiu nėra patenkinamas, vaiko asmeninė erdvė traukiasi, mažėja, tampa lengvai pažeidžiama. Vaikas nebemoka apsiginti ar pakovoti už savo interesus. Toks vaikas dažnai patenka į situacijas, kuriose tampa auka. ,,Aš turiu „durną“ pažįstamą. Jai yra psichikos sutrikimų, ji mane muša…, o aš nenoriu jai prieštarauti. Ką man daryti?.. Aš neviltyje“- klausia patarimo anonimas. Arba kita situacija: ,,Mokykloje aš esu klasės pastumdėlis. Jie visi, kai susinervuoja, ant manęs išsilieja. Be to, manimi naudojasi, kai būna kontroliniai, nes aš gerai mokinuosi…“ Ir šio laiško autorius klausia to paties: ,,Ką man daryti?“ Abi situacijos atspindi tą bejėgiškumą, kurį išgyvena žmogus negalintis ir nemokantis apsiginti pats. Panašu, kad tokį bejėgiškumą išgyvena ir tie trimečiai, kurių mandagios mamos mylimą žaislą liepia atiduoti kitam vaikui, nes ,,reikia dalintis“. Vaiko jausmai sako ką kitą: ,,čia mano žaislas, nesuprantu, kodėl turiu atiduoti tai, kas mano“. Geštaltinės psichoterapijos atstovai teigia, kad kai vaiko spontaniški jausmai sutinkami kritiškai, yra ignoruojami ar vertinami, jo saviraiška suvaržoma. Vaikas ima jausti kaltę ir gėdą dėl to, kad ,,neteisingai“ elgiasi, ar ,,neteisingai“ jaučia. Vengdamas šių nemalonių išgyvenimų ir siekdamas atitikti jam reikšmingų žmonių lūkesčius, vaikas išmoksta nepaisyti savo asmeninio patyrimo ir nutraukia su juo kontaktą. Žmogaus ir aplinkos energijos mainai išsikreipia, asmeninės ribos sutrinka.

Kai moralinių ar socialinių normų skiepijimas tampa svarbesniu, nei pagarba vaiko individualumui, susiduriame su atitinkamomis pasekmėmis: užauginame jaunuolius, kurie nebemoka remtis savo asmeniniu patyrimu ir jausmais, kurių asmeninėje erdvėje karaliauja: ,,reikia“, ,,neturiu iš ko rinktis…“, ,,visi taip daro…“, ,,man nesvarbu…“ ,, aš nežinau….“. Citata iš ,,Draugo laiškų“: ,,Ką man daryti? Draugai siūlo man vartoti narkotikus…“

Kaip asmeninių ribų problemos reiškiasi sutuoktinių santykiuose? Būtent ilgalaikiuose artimuose santykiuose ribų klausimai sukuria daugiausiai problemų. Tam, kad gyvenant kartu būtų rasta pusiausvyra tarp intymumo ir individualumo, tarp bendrystės ir asmeninės autonomijos, – reikia nemažų pastangų. Būna porų, kurios didžiuojasi stipriu tarpusavio ryšiu. ,,Mes visada kartu, dirbame kartu, ilsimės kartu, mes neturime jokių paslapčių vienas nuo kito“, – pasakoja apie savo bendrą gyvenimą laiminga pora. Kiekvienas kuria savo laimės receptą, bet tikrai sunku patikėti, kad žmogus gali apsieiti be savo asmeninės erdvės, kurioje jis galėtų likti tik pats su savimi, savo jausmais, savo norais ar išgyvenimais. Dažniau pernelyg artimi santykiai slepia jau anksčiau aptartą baimę prarasti susiliejimo objektą. Kai nėra vietos asmeninei erdvei, kai asmeninės ribos išnyksta ir tampa tiesiog abstraktaus ,,mes“ kontūru, sunku būtų kalbėti apie laimingus santykius ar apie laisvę būti pačiu savimi. Ypač skaudžiai ši problema išryškėja skyrybų ar netekties atvejais. ,,Gyvenime turiu viską, ko gali norėti vidutinis pilietis. Bet praradau savo šeimą. Svarbiausias žmogus mano gyvenime, ŽMONA, manęs nemyli. Turiu „45 COLT‘ą…“, – rašo išsiskyrimą išgyvenantis vyras.

Dažnai sutuoktiniams prireikia nemažai laiko ir begalinės kantrybės, kad galėtų pripažinti vienas kito asmenines ribas. Vertinti ir gerbti vienas kitą kaip atskirą, individualų asmenį, nepavaldų mūsų norams ir lūkesčiams įmanoma tik po to, kai jau patys gebame aiškiai jausti savo ribas. Ir tik po to, kai susitaikome su tuo, kad kitas žmogus, tai ne aš. Kai pripažįstame, kad žmogus turi savo pasaulį, savo supratimą apie tai, kaip jam norisi nugyventi savo gyvenimą. Kai suvokiame savo galimybių pakeisti kitą pagal savo įsivaizdavimus ribas, kai jau galime tiesiog leisti jam būti, paradoksalu, bet tik tuomet galime sukurti tikrai atvirus ir artimus santykius. Tuomet net ir netekties atveju, galime tęsti savo gyvenimą. Egzistencialistai teigia, kad žmogus yra ir neišvengiamai vienišas, ir neišvengiamai yra susijęs su kitais. Neigti bet kurią iš šių žmogiškosios realybės pusių, tai nepriimti paties gyvenimo ribų. Kurių yra ir daugiau.

Gebėjimas aiškiai jausti savo asmenines ribas randasi iš gebėjimo prisitaikyti prie bendrų žmogaus egzistencijos ribų, nuo pažinties su tuo, kas mus visus neišvengiamai riboja nuo pat atsiradimo šiame pasaulyje. Viena iš tokių ribų – laikas… Kiekvienas turime savo laiko ribas: nuo gimimo iki mirties, – ir tik nuo mūsų priklauso ką per savo laiką nuveiksime. Šį apribojimą turėtų nuolat prisiminti tie, kurie linkę aukoti savo gyvenimą kitiems, ,,užmušinėti laiką“ ar nuolat kažką atidėlioti galvodami, kad dar ne laikas. Dar yra asmeninių galimybių ribos. Egzistenciniai filosofai jas vadina ,,įmestimi į pasaulį“, kas kasdienybėje reiškiasi kaip: gimimo vieta, laikas, lytis, rasė, tėvai. Visa tai, ką mes gavome gimdami ir tai, kas varžo mūsų asmeninę laisvę. Jei gimiau baltąja moterimi Lietuvoje, tai niekaip negaliu būti gimusia juoduoju vyru Afrikoje. Egzistencinės duotybės – tai ribos gautos kartu su gyvenimu ir jų nepriėmimas, nesusitaikymas su jomis gimdo daugybę problemų. ,,Tik tas, kuris paniekina šias ribas, kuris nesutaria su fundamentaliomis egzistencijos sąlygomis, gali tapti ,,neurozišku žmogumi“ ir tik tas, kuris ,,pažįsta“ nelaisvę baigtinėje žmogaus egzistencijoje ir kuris tokiame savo bejėgiškume pasiekia ,,galią“ prieš egzistenciją, yra įveikęs neurozę, arba ,,išlaisvintasis“, – rašo J.Binsvangeris.

Grįžtant prie J. Latneris teiginio ,,svarbu, kad žmogus gebėtų aiškiai jausti savo ribas…“ ir apibendrinant tai, kas jau buvo pasakyta, galima būtų teigti, kad asmeninių ribų klausimas yra vienas svarbesnių žmogaus gyvenime, nes neaiškumai ar sutrikimai šioje srityje didžiąja dalimi lemia ne tik santykius su kitais, bet ir psichinę sveikatą, bei gyvenimo kokybę.

* Jaunimo psichologinės paramos centro leidinys ,,Draugo laiškai”. Vilnius, 2004

Straipsnis spausdintas žurnale ,,Psichologija Tau”

Užsiprenumeruokite mano straipsnius į el. paštą!

Klaida, pabandykite dar kartą.

Sėkmingai užsiprenumeravote, ačiū!

Gyvosios psichologijos studija

Seminarai, grupės, konsultacijos. Vilnius, Liepyno 2-65.

Studijos pasiūlymai

,,Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete”

Savo knyga siekiau įkvėpti skaitytoją nepasiduoti bejėgystei, kad ir kokią psichinės nesveikatos diagnozę beišgirstų. Norėjau priminti apie kiekviename mūsų esantį Dvasios karį, pajėgų susidoroti net su tamsiausia sielos naktimi.