7210169788_1b7974e7a1_k (2)

Būti moterimi reiškia būti savimi

Šiandien nemažai moterų ypač daug dėmesio skiria savo išvaizdai ir įvaizdžiui besitikėdamos, kad vien esant gražia gyvenimas taps puikesnis, laimingesnis ir ramesnis. Dažnai tiek rūpinamės savo išore, kad užmirštame savęs pažinimo svarbą, gyvenimo prasmės paieškas ir tikimės, kad gyvenimas gal kada nors „susitvarkys“ savaime.

Kas yra moteris, kas svarbiausia, norint būti laimingai, ir kokios iliuzijos apie moteriškumą trukdo mums gyventi gerai? To klausiau „Rakto“ skaitytojams jau pažįstamos psichologės, psichoterapeutės Linos VĖŽELIENĖS. Pasak Linos, tik atmetusios iš šalies primestus moteriškumo idealus ir pradėjusios pažinti save tokias, kokios iš tiesų esame, tapsime laimingesnės, kursime geresnius santykius su artimais žmonėmis ir savo prigimtimi džiaugsimės kas dieną. Net tomis dienomis, kai atrodo, kad mūsų niekas nesupranta…

Moteriškumas – kiekvienai savas

Lina, šiandien vis dažniau girdime diskusijas apie moteriškumą, jo puoselėjimą, ugdymą, šiomis temomis netgi vedami seminarai, kuriamos moteriškumo mokyklos… Nejaugi pamiršome savo prigimtį, tai yra pamiršome būti moterimis?

– Panašu, kad taip. Jei jau reikia mokytis būti moterimi, kai moterimi esi, tai kažkas, matyt, įvyko su mūsų psichika. Nors atminties sutrikimams šio fenomeno nepriskirčiau… Kažkodėl žmonės dabar specialiai mokosi tokių dalykų, kuriuos anksčiau ,,mokėdavo“ intuityviai: mokosi būti tėvais, mokosi kvėpuoti, reikšti jausmus, mokosi gimdymo technikos, kūdikio priežiūros taisyklių.

Gal tokį mokymosi populiarumą lemia koks nors visuotinis perfekcionizmo virusas? Kai moterimi būti nebeužtenka, o reikia būti kažkokiai ypač tobulai ir teisingai? Nors šiaip, mergaičių pensionai, kur moterys mokydavosi įvairiausių menų egzistavo jau ne vieną šimtmetį. Gal tiesiog jų stoka XXI a. ir sukūrė nišą įvairioms moteriškumo mokykloms?

Vis dėlto, manyčiau, kad ,,moteriškumo“ paieškos kyla dėl vis stiprėjančio moterų susivokimo, kad jos prarado kažką itin esminio. Betrindamos ribas tarp lyčių, nutrynė ir savo lyties autentiškumą, kurio dabar ir ieško kursuose bei seminaruose.

– Kaip Jūs pati suprantate moteriškumą? Kokios savybės apibūdina moterį, ir ką Jums pačiai reiškia būti moterimi?

– Moteriškumas, kaip kažkoks abstraktus, atskirai nuo konkrečios moters egzistuojantis, fenomenas, man nežinomas. Apie jį, kaip ir apie meilę ar laimę, yra daug pamąstymų, bet dar daugiau tuščių plepalų. Populiariausia moteriškumo samprata svyruoja nuo ,,motinos žemės“ iki ,,paslaptingojo mėnulio spindesio“, bet vargu ar tai ką nors pasako apie subjektyvų kiekvienos moters buvimą moterimi. Taip pat yra bandymų sudaryti ,,moteriškų“ savybių sąrašus ir netgi yra būdai, kaip tas savybes lavinti, bet man visa ta ,,moteriškumo“ industrija yra apie kažką kita. Šiek tiek ne apie tai, ko šiandien moteriai reikia. Mano supratimu, promočių giesmės iš „gimdos gelmių“, gracijos ar makiažo meno pamokos nesuteiks moterims to, ko jos ieško. Gali nešioti ilgus sijonus, atsiauginti kasas, tapti namų fėja, bet ar su visu tuo tapsi dar ir laiminga? Gal gražesnė, mažiau pavargusi, gal mažiau pikta, bet ar laiminga, autentiška, laisva, kupina gyvenimo džiaugsmo? Manau, moterys ieško būtent to. Beje, kaip ir vyrai. (Šypsosi)

Man pačiai būti moterimi reiškia būti savimi. Negalėčiau spręsti, kiek mano buvimas moterimi ,,moteriškas“, nes nežinau jokių tą įvertinti galinčių kriterijų. Taip, man patinka segėti sijonus, žiūrėti romantiškus filmus, mėgstu šokius ir rankdarbius, bet ar dėl to esu ,,moteriškesnė“? Dar man patinka Dakaro ralis, repas ir traktoriai. Ar dėl to aš mažiau ,,moteriška“? Būti moterimi man reiškia gyventi harmonijoje su savo kūnu, psichika, poreikiais, ritmais, ciklais. Ar tai reikšis švelnumu ir gracingais judesiais, ar racionalumu ir kietumu – aš nežinau. Neturiu moteriškumo apibrėžimo kaip siektino tikslo. Neketinu spraustis į jokius šablonus, kad ir kaip egzotiškai jie beskambėtų: ,,aš deivė“ ar ,,aš vilkė“.

Ieškau atsakymų ne kaip atrasti moteriškumą, kuris nežinau kas yra, o kaip tapti laisvai nuo stereotipų, nuo man primestų svetimų scenarijų. Taip pat ir moteriškumo scenarijų. Mokausi jausti tai, ką jaučiu; mokausi norėti to, ko noriu. Bandau kurti harmoniją tarp to, kad esu moteris ir to, kad man gera ja būti.

– Taigi kokie stereotipai dažniausiai primetami mūsų visuomenės moterims? Kuo jie pavojingi?

– Populiariausi stereotipai vis tie patys… Moteris turi būti namų dvasia, ji privalo norėti turėti vaikų, turi mėgti ruošti maistą. Privalo gražiai atrodyti ir negali būti pikta. Šiuolaikinis pasaulis dar primeta savo reikalavimų: moteris turi gebėti suderinti šeimą ir karjerą, turi realizuoti save, turi nepriklausyti nuo vyro. Jei moteris susidomi kokia nors filosofija, ten taip pat netrūksta visokiausių patarimų, kaip ji turi elgtis, rengtis, galvoti, gyventi. Vieni patarimai gali išlaisvinti, kiti dar labiau įkalinti, jei jie priimami paraidžiui, neatsižvelgiant į savo situaciją ir pasirengimą gyventi pagal tuos patarimus. Apskritai, stereotipais aš vadinu bet ką, kas mūsų sąmonėje užfiksuota kaip neginčytina tiesa ir prasideda žodžiais: ,,turiu“, ,,reikia“, ,,privalau“. Jei aš negaliu atsakyti į klausimus, kodėl man to reikia, ar man tikrai to reikia, ar man kaip tik dabar to reikia, – geriau būtų atidėti į šalį visus iš išorės atėjusius ,,teisingo moteriškumo“ pasiūlymus ir pradėti nuo savęs pažinimo.

Stereotipai nėra pavojingi, jie tik įkalina, bet kartu suteikia tam tikro saugumo, įsivaizduojamo žinojimo, kas gerai, o kas blogai.

– Bet to žinojimo siekiame taip aktyviai… Kas, Jūsų manymu, iš tikrųjų moteriai teikia laimės, autentiškumo, laisvės, gyvenimo džiaugsmo?

– Jūsų klausime galima būtų įžvelgti daugumos moterų lūkestį, kad egzistuoja vienas universalus dėmuo ,,x“, kurį teisingai išskaičiavus, gyvenimas nušvinta visa čia išvardinta gėrybių puokšte… (juokiasi) Jei toks stebuklingas receptas ir egzistuoja, tai man nepasisekė – aš jo nežinau. Žinau tik, kad didelė laimė kasdien po truputį, mažais žingsneliais, link to judėti.

Galiu papasakoti, kaip tai darau aš. Kaip jau minėjau, kasdien mokausi jausti tai, ką jaučiu; mokausi norėti to, ko iš tiesų noriu, o ne to, ką sugalvojau, kad būtų gerai norėti. Dėl to pamažu gyvėju, stiprėju. Besirūpindama savimi, nusvarbindama kitų lūkesčius man, atsisakydama visų įsivaizduojamų ,,reikia“, kurių iš tiesų man nereikia, tampu vis laisvesnė, tikresnė. Pastebėdama, kas mane džiugina, stabteliu ir pasidžiaugiu. Taip ir keliauju, visai pamažu, kasdien, trupinys prie trupinio, besimėgaudama… Tokia kelionė man ir yra tas jūsų minėtas ,,iš tikrųjų, kas suteikia moteriai laimės…“.

Hormonų audros“ – ne pasiteisinimas

Populiaru manyti, kad moterys – jautresnės, emocingesnės, stipriai viską išgyvenančios būtybės. Tuo dažnai grindžiame savo prastą nuotaiką, dėl to pykstamės su aplinkiniais… Kas dėl to kaltas? Hormonai? Kaip su tuo galime susitvarkyti?

– Lyginant su vyrais, moterims priskiriamas polinkis į intensyvesnę emocinę raišką. Bet nesutikčiau su taip primygtinai peršama idėja, kad sunkiai suvaldomą moters nuotaikų kaitą lemia hormonai. Taip manyti būtų pernelyg paprasta. Permetant atsakomybę fiziologijai, sukuriama tam tikra bejėgiškumo pozicija, kai lyg ir norma tampa sakyti: ,,Atleisk, kad tave aprėkiau, žinai, man PMS“. Negi taip jau normalu būti hormonų valdoma marionete?

Moterys, kurios dirba su savimi, kuo puikiausiai išsivaduoja iš nevalingo emocinio nepastovumo ir įsivaizduojamos priklausomybės nuo savo hormonų. Emocinio labilumo požymis – greitai besikeičiančios emocijos, žemas emocinio reagavimo slenkstis. Dėl menkiausios priežasties žmogus ima verkti, pykti, arba atvirkščiai, euforiškai džiūgauti. Tai bet koks neadekvatus emocingas reagavimas į išorinius dirgiklius, kai žmogus nebegali savęs suvaldyti, o kartais negali net racionaliai paaiškinti, dėl ko jis verkia ar pyksta. Tokia būsena sekina psichiką, sutrikdo miegą, didina nerimą. Ir, aišku, kad veikia visas gyvenimo sritis. Net ir ilsėtis būna sudėtinga, jei emocinės reakcijos nebekontroliuojamos.

Nereikėtų savęs apgaudinėti, kad esu pikta ir irzli dėl organizme vykstančių hormoninių procesų. Visa tai, kas ,,išlenda“ kaip priešmenstruacinis sindromas, moters psichikoje ,,gyvena“ visada. Tai – emocinė tarša, metų metais kaupęsis stresas, nuoskaudos, pyktis. Ir jei kitomis mėnesio dienomis to manyje slypinčio ,,gėrio“ nesimato, tai dar nereiškia, kad jo nėra. Hormonų poveikį reikėtų vertinti kaip pasikeitusią vėjo kryptį. Vieta, iš kurios kvapas tai jaučiasi, tai nebe – nesikeičia. Todėl patarčiau ne atidarinėti langus ar smilkyti smilkalus, o atsiraityti rankoves ir iš esmės apsikuopti.

– Ko reiktų imtis, kad, kaip sakote, „apsikuoptume“? Kokiais būdais galima apsivalyti nuo sukauptos emocinės taršos, streso, nuoskaudų?

– Čia kaip ir su namų tvarkymu… Ko reiktų imtis, kad apsikuoptume? Tiesiog reiktų nuo ko nors pradėti. Galime, pradžiai, išnešti didžiąsias šiukšles…

O kalbant apie vidinį apsikuopimą, patarimas būtų vienintelis (ir pats nepatraukliausias) – mums reikia nuolatinio darbo su savimi. Fizinio, psichologinio, dvasinio. O būdus galima pasirinkti pagal savo poreikius ir galimybes: malda, meditacija, sielogyda, psichoterapija, mankšta, šokis, mityba, dienos režimas – visų galimybių net ir neišvardinčiau. Svarbiausia yra išmesti ,,didžiąją šiukšlę“ – iliuziją, kad viskas kažkaip savaime susitvarkys: ,,Štai ims, savaime ir pagerės. Va, tik baigsis ,,mano dienos“, išsimiegosiu, sumažės darbų, užaugs vaikai‘‘…

– Būtent šios ir panašios iliuzijos kuria įspūdį, kad moteris kone visą gyvenimą išgyvena tam tikras ypatingas, „vyrams nesuprantamas“, būsenas, periodus, kuriais mums reikia ypatingų sąlygų… Ar nebus nunykęs mūsų adekvatus santykis su natūraliais mūsų gyvenimo reiškiniais?

– Tikrai taip. Iliuzija, kad reikia kažkokį gyvenimo (mėnesio) periodą tiesiog prakentėti kaip stichinę nelaimę, kaip tik ir kyla iš nunykusio natūralaus santykio su natūraliais procesais. Bet toks įsivaizdavimas būdingas ne tik moterims, vyrai taip pat vis kažko laukia: kol daugiau uždirbs (kažkaip savaime), ar kol jo moteriai pagerės nuotaika (irgi kažkaip savaime)…

Taip visas gyvenimas pamažu tampa viena-didele-ypatinga būsena, kurią kažkaip reikia prakentėti, reikalaujant sau ypatingų sąlygų ir besąlygiško aplinkinių supratingumo ir nesivarginant kaip nors pačiai susiimti ir apsitvarkyti. Arba pertvarkyti – savo ,,tiesas“, savo įsitikinimus, savo charakterį, galų gale.

Daug tenka dirbti su moterimis – ir individualiai, ir grupėse. Galų gale, pati esu moteris ir drąsiai galiu pasakyti, kad vienintelė moters ,,ypatinga būsena“ yra ta, kad ji ypač talentingai geba ,,nematyti“ savo trūkumų. Ji gali rūpintis vyro charakterio ydomis, matyti kaimynės, vaikų, savo darbo vadovo vidines bėdas. Tik ne savo. Jos pykčio priepuoliai, jos negebėjimas mylėti ir akmeniu pavirtęs švelnumas – išskirtinai prastai susiklosčiusių aplinkybių rezultatas. Pavyzdžiui, moteris aprėkia vaikus ne dėl to, kad nebesugeba valdyti savo emocijų ir ne dėl to, kad jos vidiniuose scenarijuose įsivėlė klaida, o dėl PMS‘o, dėl to, kad vyras laiku neparėjo arba dėl to, kad šefas nepagyrė jos ataskaitos, kad vaikai nesusitvarkė kambario… Dėl vaikystės traumų… Kaltų daug, priežasčių darbui su savimi – nulis.

Kai moteris atsisuka į save ir pradeda vidinio tvarkymosi darbus, kai jau suvokia, kad nebėra laiko laukti, kol savaime į jos gyvenimą grįš gyvenimo džiaugsmas, ramybė ir laimė, į jos gyvenimą ateina branda. Moteris pradeda augti ir bręsti, kai jau supranta, kad ji nėra pasmerkta būti nelaiminga, pervargusi, nusivylusi, kad gyvenimo džiaugsmą ji gali susigrąžinti ir tą padaryti gali savo rankomis, nelaukdama, kol „kažkas ten kažkur“ pasikeis. Tačiau atsakyti, kada į moters gyvenimą ateina branda, negaliu. Viena gali būti brandi jau dvidešimties, o kita ir po septyniasdešimties dar nepradėjo lipti iš paauglystės.

Santykių kokybė – mūsų rankose

– Viena aktualiausių temų, kurias gvildenate su moterimis užsiėmimuose, kuriuos vedate, yra santykiai. Kokios dažniausios problemos juose moterų akimis? Ar galime santykius puoselėti pačios, nesitikėdamos jokių pastangų iš kitų?

– Moterų akimis, dažniausios – nepavykusių santykių, susvetimėjimo ir vienišumo problemos. Neretai moterys išgyvena ,,gyvenu su manęs nevertu vyru“ krizę. Šią krizę lydi nusivylimo santykiais ir vyru jausmas, stipri nepagarba vyrui, jo niekinimas. Kitos dažnos problemos įvardinamos kaip ,,nebesijaučiu moterimi“, ,,jaučiuosi praradusi save“, ,,noriu skyrybų, bet bijau likti viena“. Nereti ir neištikimybės klausimai. Moterų grupėse, kurias vedu, daugiausia dėmesio skiriame savęs pažinimui, mokomės būti santykyje su kitomis moterimis. Mokomės girdėti ne tik kitus, bet ir save. Pirmiausia – save. Mokomės savęs nekritikuoti, nesmerkti, o mylėti, džiuginti. Mokomės išdrįsti būti savo gyvenimo kūrėjomis. Kalbamės aktualiomis moterims temomis, pavyzdžiui, apie santykius su mama, santykius su vyrais, vaikais. Ir aišku, šokame. O klausimai, kurie domina moteris, būna labai įvairūs. Problemos tik panašios – išnykęs gyvenimo džiaugsmas, nelaimingumas, nerimas, vidinės tuštumos jausmas, išsekimas.

Mano akimis, dažniausios santykių problemos – abipusis psichologinis smurtas, „vienas kito vartojimas“, nelankstūs santykių scenarijai, kurie atsinešti iš savo vaikystės ar perimti iš socialinės aplinkos, neadekvatūs lūkesčiai keliami partneriui ir santykiams, taip pat ir neblėstančios meilės iki gyvos galvos lūkestis. Ir, žinoma, mūsų jau minėtas lūkestis, kad santykiuose kažkaip savaime viskas turi pagerėti: meilė turi grįžti pati, vyras turi tapti vertu pagarbos, moteris turi tapti mylima. Savaime…

Santykio kūrimas yra dviejų žmonių reikalas. Mitas, kad aš viena galiu sukurti santykį, nesvarbu kaip nusiteikęs mano partneris, yra moteriškos puikybės išraiška. Moteris gali tik mažinti savo pretenzijų, mokytis mylėti save, rūpintis savo gyvenimu ir savo asmenybės branda, kaupti savyje šviesą ir ramybę ir tai bus jos indėlis į geresnį santykį su vyru. Pernelyg dažnai moterys įsmeigusios priekaištų kupiną žvilgsnį į savo partnerį laukia, kol jis ims keistis, parodys kokių nors pastangų. Taip jos įsivaizduoja bendradarbiavimą kuriant santykius. Jei vyras nieko nedaro, jos lieka aukos pozicijoje arba susikaupia, raitojasi rankoves ir imasi savo vyro perdarymo darbų. Tai – esminė santykių kūrimo klaida. Man blogai – aš keičiuosi, aš dirbu su savimi. Aš mokausi nuolankumo, dėkingumo, nuoširdumo. Galų gale, mokausi ilsėtis, rūpintis savimi, nurimti, karpau savo puikybei sparnus, mažinu ambicijas, atsisveikinu su nuoskaudomis. Galbūt, mano pokyčiai išjudins ir santykius iš mirties taško, galbūt įkvėps kitą žmogų būti su manimi kažkaip kitaip. Bet gal ir neįkvėps. Su tuo taip pat teks susitaikyti.

– Arba sakyti, kad esame per daug skirtingi, nesutampa charakteriai, o gyventi kartu darosi nebeįmanoma. Nejaugi iš tiesų – vyrai ir moterys – esame tokie skirtingi?

– Atliekama labai daug tyrimų apie vyrų ir moterų psichologinius skirtumus. Vieni jų patvirtina, kad moterų psichiniai procesai skiriasi nuo vyrų, kiti tą paneigia. Tyrinėjami vyrų ir moterų racionalių sprendimų, dėmesio, vaizduotės, kūrybiškumo, atminties gebėjimai. Kartais atrandama, kad jie statistiškai reikšmingai skiriasi. Bet kiek tai svarbu? Gal ir svarbu tokioms verslo sritims kaip rinkodara, reklama. Gal dar svarbu pedagogikoje… Šiaip, manau, užtektų suvokti, kad vyrai nėra moterys. Ir kad esminius skirtumus lemia ne tik psichikos centrų aktyvumas ir anatomija. Bendros žinios apie lyčių skirtumus nepadės pažinti savęs kaip moters ar savęs kaip vyro. Nėra dviejų tokių pat moterų, kad ir kas būtų nustatyta tyrimais apie tipinius elgesio modelius ar standartines reakcijas į dirgiklius. Ši informacija konkrečiai moteriai nepadės pažinti konkretaus vyro, nors gal ir pagelbės toms, kurios yra apsėstos lyčių lygybės idėjos.

– Minėjote mokymąsi būti santykyje su kitomis moterimis. Kodėl nemokame jame būti? Ir, apskritai, kodėl mums tokie svarbūs santykiai su kitomis moterimis – mama, sese, teta, drauge?
Moterims sunku būti santykyje su kitomis moterimis dėl konkurencijos, pavydo, nuolatinio vertinimo aš geresnė už ją, ar aš blogesnė; gražesnė, ar bjauresnė. Draugiškas santykis tarp dviejų moterų, jei jis nepagrįstas lygiavertiškumu ir pasitikėjimu, sunkiai įmanomas. Susipažinimui, pasitikėjimui, atsivėrimui reikia nemažai laiko. Šiuolaikinė moteris laiko draugavimui ir susidraugavimui turi itin mažai. Tuomet bandome kurti dalykinius santykius pagal verslo pasaulio modelius, bet mums, moterims, jie ,,nelimpa“. Santykiuose ,,aš tau – tu man“ moteris negauna tos emocinės kokybės, kuri reikalinga, kad ji nesijaustų nesuprasta ir vieniša. Mums svarbu turėti tikrų draugių, su kuriomis galima būtų pasikalbėti iš širdies, pasidalinti savo patyrimais, pasitarti, pasidžiaugti, apsipirkti.

Moteriškoje draugystėje mes pažįstame save, gydomės, augame ir tobulėjame, viena kitą palaikome, padrąsiname. Ir tai yra visai kitas buvimas nei santykyje su vyru ar vaikais. Viena iš kitos, kad ir mūsų grupėje, mes mokomės drąsos įgyvendinti savo norus, kantrybės, švelnumo, atvirumo, jautrumo. Pavyzdžiui, viena moteris grupėje pasakoja, kaip jai pavyko atkurti savo santykį su mama, kitos klausosi, perima patirtį, įsikvepia ir pačios pabandyti. Tokio efektyvaus įkvėpimo nepasisemsi nei iš knygų skaitymo, nei iš pamokslų klausymo.

Kalbėjosi Viktorija PETKEVIČIŪTĖ

Interviu publikuotas žurnale „Raktas“, Nr. 5 (114) 2017 kovo 4–17

Užsiprenumeruokite mano straipsnius į el. paštą!

Klaida, pabandykite dar kartą.

Sėkmingai užsiprenumeravote, ačiū!

NAUJA MOTERŲ GRUPĖS PRADŽIA!

Spalio 6 d. moteris ir merginas kviečiu į naujos moterų grupės įvadinį susitikimą! Tai jau trečius metus vykstanti moterų grupė, kasmet turinti vis kitą pagrindinę temą. Remiantis vyraujančiomis užklausomis, šiuos metus skirsime santykių kūrimo menui.