joshua-peacock-240448 (2)

GYVENU PAGAL SCENARIJŲ

 

Jaunas dviejų vaikų tėvas darbuojasi valstybės tarnyboje. Rimtų problemų lyg ir neturi, išskyrus pykčio priepuolius. Kolegos ragina kreiptis į psichologą, nes pykčio priepuoliai jau peržengė namų slenkstį ir ėmė reikštis darbe. Vyras niekuo nesiskundžia, jokių vaikystės traumų nėra patyręs, save gerbia ir vertina. Yra išsilavinęs ir išmintingas kovotojas už teisybę. Kovotojas už teisybę!

Štai čia, mieli žiūrovai, sveiki atvykę į didžiąją sceną, kurioje mūsų herojus vaidina savo didįjį gyvenimo vaidmenį spektaklyje ,,Mano misija – kova prieš neteisybę“.

Visą savo sąmoningą gyvenimą šis vyras pluša bandydamas demaskuoti nesusipratėlius, apsimetėlius ir veidmainius. Jis akylai stebi, kaip kas veikia, ,,permato žmones kiaurai“ ir įžvelgęs jų ,,tikruosius“  (savanaudiškus ir neteisingus) motyvus skuba garsiai išsakyti ,,tiesą į akis“. Tuo jis stipriai skiriasi nuo ,,nenuoširdžių bailių masės”, tarp kurių turi gyventi ir dirbti. Niekas, išskyrus jį nedrįsta ,,atverti žmonėms akių“.

Jis supranta, kad toks elgesys sukelia daug priešiškumo ir kad būtent dėl tokio savo elgesio, jis nekyla karjeros laiptais, – bet ,,teisybė“ jam svarbesnė. Jis geriau jau paaukos savo karjerą, bet nebus toks niekingas prisitaikėlis, kaip visi kiti. Kas, jei ne jis, pasakys ūkvedžiui, koks jis atgrubnagis? ,,Kur nusiris pasaulis, jei visi savo darbą dirbs taip aplaidžiai“? Kas, jei ne jis, praneš direktoriui apie skyriaus vedėjo neobjektyvumą skirstant premijas? Ne, jis nėra skundikas, viską, ką pamato, pirmiausia iškloja pačiam žmogui į akis, o tik po to, jei niekas nesikeičia (labai nenorom ir nuslopinęs visus draugiškus jausmus), apie neteisingai atliekamus veiksmus praneša aukštesnėms instancijoms. Kas, jei ne jis išdrįstų tą padaryti? Negana to, kad darbe vos spėja suktis, dar ir savaitgalį jis turėjo kovoti dėl tvarkos kieme. Įsivaizduojat?! Jo idiotas kaimynas taip pasistatė mašiną, kad normaliems žmonėms neįmanoma buvo pravažiuoti. Taigi, mūsų herojus turėjo eiti pas tą nesusipratėlį į namus ir išaiškinti jam padorios kaimynystės taisykles. Taip, grįžus namo jam ir vėl drebėjo rankos, ir vėl jis visiškai be reikalo aprėkė savo vaikus.

Kovotojo už tvarką ir teisingumą scenarijus tik vienas iš daugelio, pagal kuriuos savo gyvenimus kuria žmonės. Yra dar ir daugybė kitų, vieni plačiau paplitę, pavyzdžiui, ,,aukos“, ,,mažos mergaitės“, ,,amžino ligonio“ ar ,,žmonijos gelbėtojo“, – kiti retesni. Teko pažinti asmenį, kurio misija – grūdinti žmones. Unikalus gyvenimo scenarijus! Pagrindinis šio scenarijaus herojus privalo rasti pačią silpniausią žmogaus vietą ir visais įmanomais būdais į ją mygti. Pavyzdžiui, jo sesuo yra labai pavydi. Ką daro mūsų herojus? Jis savo seseriai nuolat pranešinėja šiek tiek pagrąžintus faktus apie neištikimą jos vyro elgesį. Ir atidžiai stebi jos reakciją. Jai sesuo nebelabai reaguoja, jis pakviečia savo svainį kavos ir atsiveda porą žavių bendradarbių, kad turėtų vaizdinės medžiagos, kurią paskui siųs seseriai ,,grūdinti“. Paklaustas, kodėl jis taip keistai linksminasi, rimtu veidu aiškina, kad taip jis padeda seseriai dirbti su jos pavydu. Beje, panašiai jis padeda ,,dirbti su savimi“ ir savo žmonai, ir savo mamai. Keista tik, kad jo misija apsiriboja vien moterimis… Matyt, toks jau scenaristo užmanymas.

Budistai šiuos sunkiai paaiškinamus polinkius, vadina ne scenarijais, o samskaromis – proto arba minčių dariniais, įspaudais, kuriuos žmogus laiko tikrais, nors iš tiesų jie tokie nėra. Žmogui iš tiesų atrodo, kad jeigu jis nekovos už tvarką ir teisingumą, jei nepasakys visiems tiesos apie juos pačius, tai atsitiks… Kas? Veikiant pagal scenarijų, klausimas: ,,Kas atsitiks, jei tu nedarysi to, ką darai“ – dažniausiai lieka be atsakymo, nes sukelia stiprius pykčio, baimės ir pasipriešinimo jausmus.  Tarsi, veikiant ne pagal scenarijų, žmogui grėstų mirtis.

Psichologijoje scenarijais vadinami rigidiški (sustingę, sustabarėję, ribojantys) pasąmonėje veikiantys įsitikimai ir nuostatos apie save bei kitus, apie savo gyvenimą ir savo misijas jame. Kalbant dar paprasčiau, tai tam tikros vidinės nuorodos, prasidedančios žodžiais: ,,aš turiu…“, ,,man reikia…“, ,,aš privalau…“. Kodėl turiu ir kodėl reikia, – nėra labai aišku. Kam anksčiau minėtam vyrukui reikia ,,grūdinti moteris“, neaišku. Tiesiog jis tą daro, tarsi vykdytų iš aukščiau nuleistą misiją.

Veikimas pagal scenarijus nebūtų toks ,,populiarus“ jei jo nelydėtų vidinio pasitenkinimo iliuzija. Pavyzdžiui, vyras, padirbėjęs su savo sesers pavydu, jaučia tam tikrą pasitenkinimą savo svarbumu ir galia, o pilietis, padaręs tvarką mašinų parkavimo aikštelėje, jaučiasi nusipelnęs aplodismentų.

Visus scenarijus lydi vienoks ar kitoks pasitenkinimas, tam tikra asmeninės naudos iliuzija. Dvi pamatinės scenarijų ,,naudos“: saugumas ir artimo meilė. Tiksliau, saugumo ir meilės iliuzijos, sukurptos pagal infantilias schemutes: ,,jei aš darysiu taip – tai bus taip“. Jei aš kovosiu už tvarką ir teisingumą, nebereikės patirti to bjauraus neteisybės jausmo, tokio pažįstamo iš vaikystės, kai buvau neteisingai baudžiamas už brolio darbelius.

Dar Alfredas Adleris, rašęs apie žmogaus asmeninę logiką, aptiko, kad viskas, ką žmogus bedarytų ir kaip jis tą bedarytų, jo gyvenime turi prasmę. Net jei ta prasmė – maitinti savo paties iliuzijas. Pavyzdžiui, ,,amžino ligonio“ scenarijus garantuoja tariamą saugumą. Ligoniu visi rūpinasi, nieko pernelyg nereikalauja, skiria jam daugiau dėmesio, atsargiau elgiasi. ,,Geros mergaitės“ gyvenimo scenarijus garantuoja mamos meilę ar bent jau pritarimą. ,,Devyndarbio“ scenarijus garantuoja išlikimą ir taip toliau…

Knygos apie gyvenimo scenarijus autoriai Ian Stewart ir Vann Joines, terminą ,,scenarijus“ apibrėžia kaip nesąmoningą gyvenimo planą, surašytą pagal kažkada anksčiau priimtus sprendimus.

Pavyzdžiui, mergaitė, nuo vaikystės verčiama deklamuoti eilėraštukus mamos svečiams, padaro išvadą, kad žmonės ją myli, tik tada, kai ji juos linksmina. Išvada, padaryta vaikystėje, apauga ištisu scenarijumi, kuriame nebelieka vietos nei liūdesiui, nei natūraliam buvimui savimi. Bet kokioje žmonių kompanijoje ji iki šiol imasi linksmintojos vaidmens, ignoruodama savo pačios poreikius. Veikdama pagal scenarijų, ji stoja į konservatoriją, ne todėl, kad nori būti operos soliste, bet tam, kad mokėdama gražiau dainuoti, ji dar tobuliau atliks savo, kaip žmonių linksmintojos, vaidmenį, todėl bus dar labiau mylima ir priimtina kitiems.

Maždaug taip kuriasi scenarijai. Dažniausiai visiškai nesąmoningai, remiantis viena ar kita išvada iš vieno ar kito reikšmingesnio patyrimo. Patys ankstyviausi sprendimai dažniausiai būna ir patys tvirčiausi, nes juos lydi stiprūs emociniai išgyvenimai. Tokie scenarijai nebūna sugalvoti, jie susikuria tarsi savaime, kaip tam momentui adekvačios išlikimo strategijos. ,,Jei mama mane myli, kai aš sakau eilėraštukus, tai reiškia, kad man juos reikia sakyti ir toliau“ – toks iš asmeninio patyrimo kilęs sprendimas, tampa ,,meilės gavimo strategija“ ir pamažu virsta viso gyvenimo scenarijumi.

Žvelgiant iš šalies į ,,žmonių linksmintojos“ scenarijų, sunku būtų patikėti, kad iš tiesų visi šios moters aplinkos žmonės pageidauja būti linksminami ir niekaip kitaip su ja nebendrautų, jei ji nepraskaidrintų jiems nuotaikos. Tačiau žmogus, gyvenantis savo paties scenarijaus ribose, šios įvairovės nemato, nes į gyvenimą žvelgia tik per savo pasirinktos strategijos periskopą. Todėl realybę jis ne patiria su visomis jos spalvomis, o konstruoja ir interpretuoja, taip, kad ji atitiktų turimą scenarijų.

Tvirčiausiai žmogaus pasąmonėje įsišaknija tie scenarijai, kurie gimsta iš stipriausių emocinių patyrimų (prievartos, atstūmimo, fizinio ar psichologinio smurto, netekties), susijusių su pamatiniais meilės ir saugumo poreikiais.

Ketvirtą dešimtį bebaigianti moteris serga depresija ir pasižymi unikaliais saviniekos gebėjimais. Ši būsena, su menkais pagerėjimais, tęsiasi nuo pat paauglystės. Moteris dirba atsitiktinius darbus, gyvena viena, nes jaučiasi neverta būti nei žmona, nei motina. Apskritai, ji neverta gyventi. Paklausta, kodėl, papasakoja apie savo paauglišką bandymą žudytis ir po to išgyventą kaltę. Kamuojama gėdos ir kaltės dėl tokio savo poelgio, ji nusprendė, kad ,,tokie žmonės, kurie negerbia jiems dovanotos gyvybės, yra neverti gyventi“. Toliau, visus kitus dvidešimt penkis metus, ji nebegyvena, o atlieka bausmę, pagal anuomet gimusį scenarijų – ,,Aš nusikaltėlė“.

Ian Stewart ir Vann Joines rašo, kad pagal pasirinktą strategiją scenarijai gali būti trijų rūšių:

1) Laimėtojo (mane mylės, jei būsiu geriausia dainininkė pasaulyje).

2) Pralaimėtojo (kiti manimi rūpinsis, jei būsiu vargšas; manęs neskriaus, jei būsiu ligonis; manęs nebaus, jei pati save bausiu);

3) Banalūs (būsiu saugus, jei būsiu kaip visi; būsiu priimtas, jei būsiu normalus).

Scenarijams rastis padeda ne tik atskiri patyrimai iš emociškai reikšmingų vienkartinių ar besikartojančių situacijų, bet ir nuolat girdimi scenariniai pranešimai.

Scenariniais pranešimais vadinami emocingai išsakomi, vaikui reikšmingų suaugusių asmenų nurodymai, vertinimai bei reikalavimai. Taip pat, tai nuolat girdimos frazės apie save, dar vadinamos ,,etiketėmis“. Paprastai, scenariniai pranešimai sukelia gėdos, kaltės ar baimės jausmus ir tuo pagrindu tvirtai įsirašo į atmintį. Imlus vaiko protas iš šių scenarinių pranešimų gali daryti toli siekiančias išvadas ir vėliau pagal jas kurtis išlikimo ar meilės gavimo strategijas, kurios tampa gyvenimo scenarijais.

Visus scenarinius pranešimus galima būtų suskirstyti į tris rūšis: tiesioginiai, vertinantys ir netiesioginiai. Scenarinių pranešimų yra tekę girdėti kiekvienam. Tik ne visiems jų poveikis būna vienodas. Pateiksiu kiekvienos rūšies pavyzdžių:

Tiesioginiai pranešimai:

,,Netrukdyk!“

,,Daryk, kas tau sakoma!“

,,Paskubėk!“

,,Dink man iš akių!“

,,Nesikūprink!“

,,Patylėk, kai suaugę šneka!“

Vertinantys pranešimai:

,,Nevala!“

,,Tu mano žiopliukas…“

,,Tavo vieta kalėjime!”

,,Tu dar per mažas”

,,Tavo kojos kreivos, kokia iš tavęs šokėja?”

Netiesoginiai pranešimai:

,,Jis toks paklusnus berniukas“

,,Ji labai silpnos sveikatos“

,,Jis labai panašus į mano alkoholiką brolį“

,,Mes labai nerimaujam dėl jos nekultūringo elgesio“

,,Mes tikimės, kad jis bus geriausias klasėje“

Remiantis girdėtų ir savo kailiu patirtų scenarinių pranešimų kiekiais, galima būtų įtarti, kad bet kurio žmogaus gyvenime nėra likusio nė lašo sąmoningumo ir kad visi be išimties ir visą laiką gyvena nesąmoningą, scenarijais apribotą gyvenimą. Taip tikrai nėra, kad ir kiek trauminių, scenarijus kuriančių, išgyvenimų žmogui yra tekę patirti, jis nebūtinai tampa vidinių schemučių įkaitu. Tačiau negalima būtų ignoruoti ir fakto, jog daugumos vidinė laisvė visgi yra stipriai jų suvaržyta.

Ian Stewart ir Vann Joines išskiria 5 direktyvius scenarinius pranešimus, kurie daugiau ar mažiau yra būdingi visiems žmonėms ir turi nemenką įtaką vidinės laisvės suvaržymams:

1) Būk tobulas.

2) Būk stiprus.

3) Atkakliai stenkis.

4) Patik (kitiems).

5) Skubėk.

Visus šiuos tipinius scenarijus galima atpažinti iš žmogaus kalbos. ,,Būk tobulas“ scenarijų realizuojantis asmuo savo kalboje naudos daug įžangų, papildymų, patikslinimų. ,,Atkakliai stenkis“ žodyne aptiksime tokius išsireiškimus, kaip pastangos, sunku, negaliu, nesuprantu, reikia, privalau. ,,Būk stiprus“ niekada nekalbės apie savo jausmus ir nepripažins ,,silpnų“ savo poelgių autorystės. Jis skubės pareikšti ,,tu verti mane nervintis“, bet niekada nesakys ,,aš nesusivaldžiau“. Gyvenantis pagal scenarijų ,,Patik“ bus linkęs save menkinti, nuvertinti. Jis nuolat klausinės kitų: ,,Ar gerai?“, ,,Ar taip?“, ,,Ar aš teisingai supratau?“… ,,Skubėk“ scenarijaus tekstas kupinas žodžių: greičiau, pirmyn, nėra laiko, paskubėkim, negaliu laukti.

Galbūt gali kilti klausimas, o kuo blogi tie scenarijai? Veikia sau ir tegul veikia. Vieni garantuoja saugumą, kiti meilės gavimą; skatina pasistengti, tobulėti… Gal gyventi pagal scenarijų visgi nėra taip jau blogai? Galima būtų išvardinti ir daugiau gyvenimo pagal scenarijus privalumų, jei žmogus taip gyvendamas būtų vis laimingesnis ir laimingesnis. Bet gyvenime pagal scenarijus laimės nedaug. Prisiminkime kovotojo už tvarką ir teisingumą ,,laimę“. Jį kamuoja pykčio, priepuoliai, jo nemėgsta darbe, jis neturi jokių karjeros perspektyvų, o santykiai šeimoje įtempti. ,,Žmonijos linksmintoja“ išgyvena depresijos epizodus ir nekenčia savo studijų. ,,Moterų grūdintojas“ jaučiasi neįvertintas ir nemylimas. Laimės visame tame negausiai. Pasąmoningi scenarijai suvaržo, įkalina, atima gyvenimo autorystę, panardina į iliuzijas, – čia jų didžioji grėsmė žmogaus gerovei.

Žmogų, gyvenantį ir veikiantį pagal scenarijus galima atpažinti pagal šiuos požymius:

  • jam nepriimtina jokia kita nuomonė, tik jo paties;
  • jo nedomina jokios jūsų siūlomos alternatyvos, jei jos netelpa į jo scenarijaus rėmus;
  • sakinius jis pradeda nuo neiginio;
  • jo kūno kalba nesutampa su kalbos turiniu;
  • jam būdingas demonstratyvumas, persistengimas, tam tikras neadekvatumas;
  • jo kūnas sukaustytas, judesiai suvaržyti, raumenys įtempti;
  • jo gyvenime vis kartojasi tos pačios neigiamos situacijos.

Iš viso to, kas buvo pasakyta, turbūt pavyko atpažinti vieną kitą savo paties scenarijų arba scenarijaus egzistavimą liudijantį požymį? Ir turbūt kilo klausimas, tai ką su visu tuo daryti?

Atsakymas paprastas. Kuo daugiau sąmoningumo, tuo mažiau erdvės pasąmoningų darinių veiklai. Nesąmoningą, vidiniuose scenarijuose įstrigusios marionetės gyvenimą galima sėkmingai transformuoti į žymiai laisvesnį ir sąmoningesnį, vien tik kartas nuo karto stabtelint ir užduodant sau porą klausimų:

  • Ar tikrai?
  • Kam man to reikia?

Ar tikrai aš privalau būti atsakinga už kitų žmonių linksminimą? Ar tikrai psichologinis smurtas yra vienintelis būdas pasirūpinti savo seserimi? Ar tikrai visą laiką, man reikia taip labai skubėti? Arba patikti? Arba būti stipriai (-am)? Kam man reikia būti tobulai (-am)? Ar tikrai tik tada mane visi mylės? Ir ar tikrai visi mylės?

Didėjantis sąmoningumas, leidimas sau suabejoti savo ,,tiesomis“, kritiška savo įsitikinimų inventorizacija, – visa tai silpnina pasąmoningų scenarijų įtaką, kol žingsnis po žingsnio jie apskritai nustoja egzistavę.

 

 

Užsiprenumeruokite mano straipsnius į el. paštą!

Klaida, pabandykite dar kartą.

Sėkmingai užsiprenumeravote, ačiū!

Gyvosios psichologijos studija

Seminarai, grupės, konsultacijos. Vilnius, Liepyno 2-65.

Studijos pasiūlymai