Iš kovos su savižudybėmis nedarykime raganų medžioklės

Noriu atsiliepti į šiandienos aktualijas savižudybių tema. Juolab, kad su kiekvienu nusižudžiusiu vis dažniau minima psichologinė pagalba ir psichologas. Tai visoje baisioje statistikoje būtų vienintelis teigiamas faktas… Gal dar paminėčiau psichologinio švietimo svarbą. Šią misiją atliekanti A. Mamontovo ir „Jaunimo linijos“ savižudybių prevencijos iniciatyva savo tinklalapyje nebijokkalbėti.lt, aiškiai ir konkrečiai rašo:

,,Nors dažnai kalbant apie nusižudžiusįjį priežastimi laikomas paskutinis skausmingas įvykis (neišlaikytas egzaminas, darbo netekimas, pyktis su antrąja puse ir pan.), iš tiesų negalima pasakyti, jog žmogus nusižudė, nes jį paliko mergina, ar dėl to, kad jis neteko darbo. Vienos priežasties privedusios prie tokio poelgio dažniausiai nebūna. Savižudybė yra procesas – prie jos einama palaipsniui, vienam po kito sekant skausmingiems išgyvenimams, kai pasiekiama riba […]. Tuomet vienintelis dalykas, apie ką žmogus galvoja – kaip nebejausti, o vienintelis matomas būdas – savižudybė.”

Kiekvienas sakinys šiame tekste svarbus ir pagrįstas. Įsiskaitykime: ,,Vienos priežasties, privedusios prie tokio poelgio dažniausiai nebūna”! Apie tą patį kalbama po kiekvieno paviešinto savižudybės fakto, tačiau nepaisant to, visuomenės troškimas rasti ir nubausti kaltus vis labiau stiprėja.

Kodėl taip svarbu atsakomybę už savižudžio sprendimą perkelti kažkam kitam? Todėl, kad bet kuri savižudybė likusiems šiapus yra sunkiai suvokiamas pasirinkimas. Tiek sunkiai, kad išgirdus apie nusižudžiusį žmogų kyla labai stiprūs neigiami jausmai: siaubas, pyktis, baimė, kaltė, skausmas. Ir su visais šitais jausmais reikia kažką daryti. Ką daryti lengviausia? Ieškoti kaltų ir visą savo emocinį turinį išversti ant jų galvų! Po to, kai žmogus nusižudo, ką nors apkaltinti, pasmerkti ir sudeginti ant laužo daug lengviau, nei būti dėmesingu ir laiku pastebėti šalia esančio savižudybės riziką. Kokie ženklai liudija apie tokią riziką taip pat galime rasti nebijokkalbėti.lt tinklaraštyje. Laiku pastebėti ir laiku pasiūlyti pagalbą daug sunkiau, nei post factum mojuoti savo teisuoliško pasipiktinimo kardais.
Kiekvienas, investuojantis savo energiją ir laiką piktinimuisi ir kaltų ieškojimui, galėtų stabtelėti ir pagalvoti, kad bet kuris nusižudęs neabejotinai mokėsi kažkokioje mokykloje, netgi lankė kažkokį darželį, priklausė kažkokiam kolektyvui, galbūt netgi turėjo artimuosius. Potencialiai kaltų sąrašas gali būti begalinis. Deja, per kraštus besiliejančios emocijos, skatina griebti eilėje paskutinį ir paskandinti jį kaltinimų lavinoje. Tokį procesą dabar tenka stebėti po LMTA studento savižudybės.

Šiuo atveju atsakomybė už jauno žmogaus pasirinkimą suverčiama mokymo įstaigai. Kas tuomet atsakingas už Vytauto Šapranausko nusižudymą? Televizijos projektas? O už nusižudančius paauglius tuomet atsakingos jų mokyklos?

Betgi kelias į savižudybę yra procesas! Savižudybė neištinka, kaip žaibas. Savižudybė yra pasekmė. Pasekmė ištiso asmenybę gniuždančio proceso. Ir tą procesą sudaro ne tik išorinės aplinkybės, bet ir asmenybės psichologiniai veiksniai, vertybės, pasaulėžiūra, įsitikinimai, baimės, vidiniai konfliktai, santykiai su artimaisiais, su kolegomis, turimos traumos ar skaudžios patirtys, galų gale, gyvenimo būdas. Sunku išvardinti visas galimas įtakas, tik noriu pabrėžti, kad niekada nebūna vienos lemtingos priežasties. Net jei žmogus nusižudo palikdamas raštelį: ,,Pasitraukiu iš gyvenimo, nes ji manęs nebemyli”, tai taip pat nereikėtų suprasti, kad ta ,,ji” dabar yra atsakinga už jo sprendimą ,,pasitraukti”. Kiekvienas žmogus pats atsakingas už savo sprendimus. Jei jis jaučiasi aplinkybių įkaitu, tai jau būtų rimta priežastis pasikonsultuoti su psichologu.

Jeigu pavyktų nuleisti savo aukštai iškeltus kardus, galbūt galėtų kilti klausimas, kaip mūsų kovą su kaltaisiais priima tie, kurie taip pat pasvajoja apie nusižudymą? Gal perkeldami atsakomybę už mirtį nuo nusižudžiusiojo ant situacijos (kolektyvo, pedagogų, šeimos) mes visiems jiems, sėkmingai transliuojame ,,gerąją naujieną” – tu neatsakingas, tu aplinkybių auka!

Ar nėra taip, kad aktyviai reikšdami savo atjautą patyčių (mobingo, etatų mažinimo, infliacijos, skyrybų, alkoholizmo, per didelių reikalavimų ir t.t…) aukoms, priėmusioms sprendimą nusižudyti, mes stimuliuojame potencialių, bet dar gyvų, aukų bejėgiškumą. Jei visus šiuos sunkumus patiriantys žmonės vietoje padrąsinimo ieškoti pagalbos, girdės tik graudulingas užuojautas, vargu ar ras savyje stiprybės ieškoti kitokių sprendimų. Jeigu dėl to, kad man blogai kalti kiti, tai kas man belieka?

Radę kitus kaltus ir atsakingus dėl jų beviltiškos situacijos, mes tarsi patvirtiname tiems, kurie dar abejoja, žudytis ar ne: ,,Taip, yra tokių kraugeriškų žmonių ir tokių įstaigų, kuriose atsidūrus, nelieka kitos išeities”.

Todėl, prieš kaltinant, labai svarbu nepamiršti, kad bet kurią situaciją kuria dvi pusės ir dvi pusės už ją atsakingos. Tik deja, nėra nė vienos situacijos, kuri galėtų tapti savižudybės priežastimi. Kaip nėra nei tokių įstaigų, nei žmonių, nei jokių kitokių savižudybę pateisinančių priežasčių. Taip nėra ir tos vienintelės priežasties, dėl kurios žmogus atsisveikina su šiuo gyvenimu. Ir jis nėra vargšė auka. Deja…

Savižudžių krašte atjausdami nusižudžiusius, kaip aplinkybių aukas, mes ir toliau sėkmingai didinsime savižudybių statistiką. Kol yra madinga dantis sukandus kentėti ir kol paprašyti pagalbos – gėda, Lietuvoje neliks nė vienos įstaigos, kurioje nebūtų kas nors nusižudęs. Bet ar tai reikš, kad tose įstaigose dirba kažkokie kitokie žmonės?
O gal tai reiškia, kad tomis pačiomis patyčiomis reikia apipilti visus universitetus, įstaigas, darbo biržas ir visas mokyklas? Prieš smerkdami kaltuosius, prisiminkime, kad ten taip pat dirba žmonės, kuriems raganų medžiotojų patyčios gali tapti tuo paskutiniu lašu, lemsiančių jų pasirinkimą (remiantis vyraujančiu supratimu). O jeigu dabar, neatlaikęs kaltinimų, iš gyvenimo pasitrauks kuris nors iš LMTA dėstytojų? Taip jam ir reikia?..

Trumpa informacija tiems, kurie dar svarsto, ar mano situacija jau tokia, kad nebėra kitos išeities – žmogus visada turi teisę rinktis! Jis gali nebestudijuoti, ten, kur kenksminga jo psichinei sveikatai, jis gali nebedirbti ten, kur patiria mobingą, taip pat jis gali nebegyventi tokiuose santykiuose, kur yra smurtaujama. Žmogus neprivalo būti aplinkybių auka, nes jis yra įgalus pasiieškoti pagalbos, pasiskųsti ir už save pakovoti. Ir dar… Visada yra bent vienas žmogus, kuriam tu rūpi!

Labai liūdna, kai svarbi visos visuomenės iniciatyva, pagauta emocijų, tampa raganų medžiokle, menkai padedančia kovoje su savižudybėmis. Todėl visiems, neabejingiems savižudybių problemai Lietuvoje, norėčiau pasiūlyti: pasidomėkite, kaip atpažinti savižudybės riziką, kad galėtumėte laiku suskubti su pagalba; nukreipkite savo energiją į pagalbą nusižudžiusio artimiesiems arba į paguodą nusižudžiusio bendramoksliams. Ir labai prašau, nemeluokite, kad psichologai nepadeda. Jie tikrai padeda. Pati dirbau su tais, kurie skambina Pagalbos telefonu, nes nebemato kitos išeities, kaip tik savižudybę. Patikėkite, kartais užtenka vieno profesionalaus pokalbio, kad žmogus atsipeikėtų. Todėl labai kviečiu, atitraukite savo dėmesį nuo raganų medžioklės ir geriau paaukokite kelis litus Jaunimo linijos savanoriams, kad kuo daugiau žmonių laiku sulauktų pagalbos ir rastų savyje drąsos gyventi.

Užsiprenumeruokite mano straipsnius į el. paštą!

Klaida, pabandykite dar kartą.

Sėkmingai užsiprenumeravote, ačiū!

Gyvosios psichologijos studija

Seminarai, grupės, konsultacijos. Vilnius, Liepyno 2-65.

Studijos pasiūlymai

,,Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete”

Savo knyga siekiau įkvėpti skaitytoją nepasiduoti bejėgystei, kad ir kokią psichinės nesveikatos diagnozę beišgirstų. Norėjau priminti apie kiekviename mūsų esantį Dvasios karį, pajėgų susidoroti net su tamsiausia sielos naktimi.