IŠMOKITE SKAITYTI JAUSMŲ ŽEMĖLAPIUS IR PRADĖKITE KELIONĘ Į SAVE

Jausmai (žodžiai „jausmai“, „emocijos“, „nuotaikos“ šiame tekste bus vartojami kaip sinonimai) neišvengiamai daro įtaką visoms žmogaus veiklos sritims. Visas mūsų gyvenimas perpintas jausmų ir emocijų gijomis. Jausmų fone mes dirbame, miegame ir svajojame. Tik dėl jausmų galime ką nors išgyventi ar patirti. Jausmai – tai motyvacijos veikti pagrindas ir varomoji jėga. Juk net atsibudę ryte pirmiausia suvokiame savo nuotaiką.

Jausmai – tai jėga, kurios negalime nepaisyti, nes ignoravimas bei nuvertinimas grįžta lyg bumerangas ir atsiliepia mūsų kūnui nemiga, migrena, skrandžio opomis, širdies skausmais, dusuliu. Emocinis kūnas (šį terminą vartoju, kad būtų aiškiau) pagal savo svarbą ir įtaką žmogaus gyvenimui yra ne mažiau reikšmingas ir realus už fizinį kūną. Todėl nuolat nepaisyti emocinio kūno egzistavimo būtų tas pats, kaip nekreipti dėmesio į fizinį kūną ir jo sukeliamus pojūčius. Fizinis kūnas mus įspėja, kad jam šalta, karšta, skauda, reikia pavalgyti, pamiegoti… Šiuos signalus žmogus dažniausiai supranta ir reaguoja atitinkamai. Bet jei emocinis kūnas siunčia signalus baimės, pykčio, nuoskaudos, gėdos ar kitomis formomis, žmonės linkę tai ignoruoti. Kuo gi mūsų jausmai taip prasikaltę?

Per jausmus į žmogaus gyvenimą įteka gyvybė, priešingu atveju mūsų dienos būtų pilkos ir tuščios. Remdamiesi jausmais kuriame santykius su kitais. Ir kuo platesnė jausmų paletė, tuo mūsų santykiai tvirtesni. Jausmai ne tik svarbūs bei reikšmingi, bet ir paslaptingi, neapčiuopiami, nekontroliuojami, subjektyvūs, nepavaldūs logikai ir dar nuolat kintantys. Mes jų negalime nei suskaičiuoti, nei pasverti. Leisdami sau jausti, prarandame užtikrintumą. Tai gąsdina. Jausmai daro mus pažeidžiamus: jie visuomet paliečia ten, kur jautru ir gyva, prislegia arba skaudina. Kita vertus, jausmai leidžia mums mylėti, džiaugtis, linksmintis, juoktis ir būti laimingiems.

Klaidingos nuostatos apie jausmus

Noras išgyventi tik teigiamus jausmus – didžioji žmogaus klaida ir iliuzija. Emocinis kūnas, kaip ir fizinis, yra vientisas bei harmoningas. Atsisakydami jausti neigiamus jausmus, prarandame galimybę jausti ir teigiamus. Tampame bejausmiais, racionaliais robotais, kurių dažniausias palydovas – nuobodulys. Viena priežasčių, kodėl nepaisome savo jausmų, – tai noras jausti tik teigiamus jausmus. Neigiamus jausmus jausti nemalonu, nepatogu, skauda. Slopindami neigiamus jausmus, prarandame ir teigiamus. Tuomet ne tik nebesuprantame, ką reiškia jausmų diktuojama žinutė, bet net nesugebame atpažinti, koks tai jausmas. Jausmus užblokavęs žmogus, paklaustas, kaip jaučiasi, turi tik du atsakymo variantus: „Gerai“ arba „Blogai“.

Kita galima prastų santykių su jausmais priežastis – gėda jausti, būti jausmingam. Pirmiausia tai būdinga žmonėms, kurie jausmus taip stipriai išgyvena visu kūnu, kad tiesiog gėdijasi labai ryškių emocinių reakcijų. Jie mokosi nejausti nieko, kad tik neparaustų, neapsiverktų ar nepradėtų prakaituoti, mikčioti… Kai kurie gėdijasi jausmingumo, nes mano, kad jautrus žmogus yra silpnas. Abiem gėdos motyvo atvejais jausmai tampa tuo, kas kelia pasibjaurėjimą, ko reikia visomis išgalėmis vengti. Tuomet jausmai neskirstomi į teigiamus ar neigiamus, tiesiog bet koks jausmas, kuris gali būti pastebimas išoriškai, kelia grėsmę apsinuoginti, atsiskleisti prieš kitus. Todėl yra smerktinas ir gėdingas.

Trečias santykius su jausmais nutraukiantis fenomenas – jausmų baimė. Jausmai laikomi pavojingais, nes kelia grėsmę savitvardai, kontrolei, įvaizdžiui. Pasidavimas jausmams gali sugriauti karjerą ar santuoką, gali atnešti labai didelių finansinių ar moralinių nuostolių. Ši baimė remiasi įsitikinimu, kad jausmai yra stipresni už racionalų protą ir nepavaldūs kontrolei. Taip manantys žmonės daro viską, kad tik nekiltų konfliktų, kad visi visada būtų patenkinti, jie nemoka pasakyti „ne“. Iš baimės prarasti santykį su kitu (karjerą, kontrolę, įvaizdį) jie praranda santykį su savo jausmais. Dar viena jausmų baimės priežastis – vengimas būti išjuoktam ir pasmerktam. Ši baimė dažniausiai gimsta šeimoje, kurioje vaiko jausmai būdavo išjuokiami, o ašaros ar pyktis buvo laikomi smerktinais dalykais.

Vaiko santykius su jausmų pasauliu gali sužaloti toliau išvardyti dalykai:
1) tėvų įsivaizdavimas, kad į vaiko jausmus neverta kreipti dėmesio;
2) tėvų reikalavimas, kad vaikas nejaustų (nerodytų) pykčio, liūdesio, nuobodulio ir kitų tėvams nemalonių jausmų;
3) berniukų auklėjimo nuostata – berniukai neverkia;
4) mergaičių auklėjimo nuostata – mergaitės nepyksta.

Šie tėvų elgesio su vaikų jausmais modeliai gali slopinti vaiko pirminį emocingumą ir pamažu nutraukti jo vidinius saitus su savo jausmais. Taip auklėjamas žmogus gali užaugęs manyti, kad jausmai yra blogis, su kuriuo reikia kovoti arba bent jau ignoruoti. Kadangi tai pasiekti nėra lengva, gali būti kreipiamasi į psichologą su prašymu: „Padėkite man suvaldyti savo jausmus“ arba „Padarykite taip, kad aš nebepykčiau“. Nors bendrosios praktikos gydytojo kažkodėl niekas neprašo padaryti taip, kad asmuo nebejaustų šalčio, karščio, troškulio…

Pažinkite save per jausmų pasaulį

Žmogaus jausmų pasaulio gyvybingumas kartais lyginamas su vandenynu. Su potvyniais ir atoslūgiais, su bangomis, audromis, tyliu raibuliavimu. O žmogus, išdrįstantis jausti savo jausmus, palyginamas su banglentininku, kuris bet kokiomis sąlygomis geba išsilaikyti ant lentos. Kaip tapti patyrusiu banglentininku savo jausmų vandenyne? Kaip nebėgti slėptis į kopas, kai tik kyla įtarimas, kad dėl emocinės įtampos prarandama kontrolė? Kaip nustoti apsimetinėti, kad tas stiprėjantis vėjas visai manęs neliečia, o logiškai pagalvojus tai apskritai ne vėjas…

Pirmiausia tektų pripažinti faktą, kad jūs turite jausmus. Šis pirmas žingsnis gali būti nelengvas, ypač žmogui, pripratusiam vadovautis tik racionaliais faktais. Dažnai pas psichologą toks žmogus patenka dėl kokių nors labai konkrečių psichosomatinių negalavimų, pavyzdžiui, panikos priepuolių. Į klausimus, ką jautei, kai žmona tave paliko, arba kaip reagavai, kai išvarė iš darbo, atsakymai būna: „Nieko, niekaip, nesuprantu, ko klausiate.“

Jei visgi neabejojate, kad turite jausmus, galima žengti kitą žingsnį – pradėti pažintį su savo jausmais. Čia dažnai koją pakiša dar vienas žmogiškas fenomenas, kuris reiškiasi kaip nepageidautinų jausmų pakeitimas kitais. Tarkime, depresija serganti moteris gali ilgai ir nuobodžiai verkšlenti, kaip jai gaila mamos, kuri tiek daug dėl jos aukojosi, bet nieku gyvu neprisipažins, kaip ant jos pyksta. Moteris gali skųstis, kad jai labai liūdna, nes jos vyras toks nelaimingas su ja, bet niekada nedrįs prasitarti, kaip ją erzina vyro priekaištai. Psichoterapeutas Alfriedas Längle’as aprašo šį jausmų kaitos fenomeną remdamasis savo paciento pavyzdžiu: „50-metis profesorius pajuto simpatiją savo asistentei.

Tai buvo jo pirminė emocija, bet <…> baimė, kad šis jausmas kels grėsmę jo santuokai, pirminę emociją nuslopina ir vyras savo asistentei nebejaučia jokių teigiamų jausmų. Bet už tai jis ima jos bijoti ir nori atsikratyti. Jis atleidžia ją pirma pasitaikiusia proga.“

Dėl didėjančio psichologinių patarimų srauto stiprėja žmonių nuostata, kad emocijų negalima užgniaužti (kas nėra blogai). Dabar emocijas ir jausmus žmonės skatinami reikšti. Turbūt visi skaitėme patarimų, kaip veiksminga padaužyti pagalvę kumščiais arba kaip sveika savo pyktį nupiešti ir suplėšyti piešinį. Nerimą bei įtampą patariama įveikti didinant adrenalino dozes arba užsiimant atsipalaidavimo pratimais. Deja, taip patyrusiais jausmų vandenyno banglentininkais netapsime. Grįžkime prie profesoriaus. Jei jis būtų sau pripažinęs susižavėjimą bendradarbe, jeigu būtų įsiklausęs į savo jausmus ir pabandęs susivokti, ką jam tai reiškia (matyt, tuomet būtų tekę atsigręžti į savo santuoką arba į savo baimę pasenti), moteris darbo būtų nepraradusi. Tačiau jis ėmėsi aktyvių veiksmų ir išvaikė savo baimę jausti susižavėjimą. Taigi, padaužę pagalvę kumščiais, mes gal kiek nusiramintume, bet liktume akli ir kurti pykčio siunčiamai žiniai. Emocijos psichoterapijoje prilyginamos zondui, leidžiančiam pasiekti tikrąją žmogaus savastį, jo tikrąsias vertybes ir nuostatas. Tam jausmus reikia išgyventi arba bent jau leisti jiems pabūti, prabilti. Paimkime paprastą pavyzdį: mažametis vaikas atsisako susitvarkyti žaislus prieš miegą. Priešinasi, pradeda verkti, griūva ant grindų, rėkia. Kaip jaučiasi tėvai? Paklauskime įsivaizduojamą tėtį, kaip jis tuomet jaučiasi. „Toks pyktis suima, kad norisi tą mažių į sieną įmūryti“, – dalijasi tėtis. Įmūryti vaiką į sieną, jį aprėkti, primušti, nubausti – visa tai būdai išvyti savo neigiamus jausmus, šiuo atveju pyktį. Kalbiname tėtį toliau:
– Už ką tu ant jo pyksti?
– Kad neklauso.
– Tau svarbu, kad tavęs klausytų?
– Taip.
– Ką tau reiškia, kai tavęs neklauso net trimetis sūnus?
– Tai reiškia, kad aš niekam tikęs tėvas.
– Ir kaip jautiesi būdamas niekam tikusiu tėvu?
– Man gėda. Prieš žmoną gėda…
Kaip matome, kylantis pyktis vyrui siunčia žinią (jei tik jis ją išgirstų): „Žmogau, tau reikia ko nors imtis, nes su savo žmona nesijauti visaverčiu vyru. Trūksta pasitikėjimo savimi kaip tėvu. Ar tikras vyras būtinai tas, kurio visi klauso? Kaip įsivaizduoji, koks turi būti vyriškas vyras? Turbūt labai pikta, kad mažas vaikas kas vakarą prikišamai parodo tavo silpnąsias vietas. Jauti grėsmę? Ar tikrai grėsmė kyla iš tavo trimečio bamblio, o gal ji kyla tavo pasenusiai pasaulėžiūrai?“ Tokių ir panašių klausimų mums gali pateikti kylantis jausmas, jei tik nuleisime jį kaip zondą iki savo nuostatų, įsitikinimų, vertybių.

Išmokę susikalbėti su savo jausmais, turėsime trejopos naudos:
• įleisime į savo gyvenimą daugiau energijos, slypinčios bet kuriame jausme;
• geriau pažinsime save; dažnai girdime pasiūlymų būti savimi, tačiau tai įmanoma, tik leidus sau jausti. Tik per jausmų užkardas galime pasiekti savo autentišką prigimtį;
• paliksime niekuo dėtus žmones ramybėje (juk ne visada aplinkiniai kalti dėl mūsų būsenos).

Psichoterapeutė Emmy van Deurzen teigia, kad emocijos ir jausmai praneša apie mūsų vertybes.
– Pyktis ir pavydas susiję su mūsų noru išlaikyti, neprarasti to, kas mums svarbu.
– Baimė ir liūdesys susiję su atsisakymu arba netekimu to, kas svarbu.
– Kaltė ir gėda reikštų, kad žmogui trūksta to, kas jam svarbu.
– Troškimas, viltis, įkvėpimas liudytų, kad žmogus siekia to, kas jam svarbu.
– Džiaugsmas reiškia, kad žmogus turi tai, kas jam svarbu.

Dabar tereikia išsiaiškinti, kas konkrečiam žmogui rūpi. Minėtam tėčiui buvo svarbu neprarasti autoriteto ir savo valdžios. Kitam žmogui gal būtų svarbiau išsaugoti taikius santykius, trečiam rūpi saugumas ir t. t. Pažindami savo jausmus ir vadovaudamiesi jais, galime atrasti, kas svarbu mums.

Jeigu pripažinsime, išjausime, išversime ir perkelsime jausmą į konstruktyvų veiksmą, daugiau sužinosime apie save. Suprasime, kad nėra kaltų asmenų ar blogų situacijų, kurie būtų atsakingi už tai, kaip jaučiamės. Yra tik situacijų ar žmonių, kurie padeda mums geriau pažinti save, vis iš naujo peržiūrėti savo nuostatas apie save ir kitus. O iš čia stiprėti, laisvėti, gyvėti.

Stipri reakcija į kito jausmus

Kodėl mes taip bijome kito žmogaus jausmų? Na, suprantama, jei į mus nukreipta agresija ir tai gresia gyvybei… Bet tenka pastebėti, kad dažniausiai gyvybei grėsmės nėra, o tėvai bijo savo vaikų jausmų, vyrai bijo savo moterų jausmų, moterys bijo vyrų jausmų. Dažniausias atsakymas, į klausimą, kas čia baisaus, jei žmona pyksta, būna: „Nežinau, ką su tuo daryti, kaip elgtis.“

Svarbiausia nereaguoti automatiškai. Pavyzdžiui, kaip jūs reaguojate į pyktį? Puolate, ginatės, bėgate, stengiatės užglostyti situaciją? O kaip reaguojate, kai kitas žmogus verkia? Bijote, jaučiate bejėgiškumą, susigraudinate, atsitraukiate? Visa tai automatinės reakcijos. Kad kito žmogaus jausmai neprovokuotų jūsų automatinio reagavimo, svarbu kuo geriau pažinti save ir savo jausmus. Savęs pažinimas padeda asmeniškai neįsitraukti į kito žmogaus vidines audras. Tuomet išvengsite tokių populiarių reagavimo klaidų kaip:
1) bandymas raminti: „Viskas bus gerai“;
2) kritika: „Nėra čia ko pykti“, „Neturėtum taip jaustis“;
3) smerkimas: „Ir vėl tu pradedi“, „Jei nesusitvarkai su savo emocijomis, gydykis“;
4) kaltinimas: „Tavo bloga nuotaika trukdo man gyventi“;
5) paaiškinimas ar pamokymas: „Tu pyksti, nes nemoki, negali ir pan.“;
6) sprendimo siūlymas: „Reikėjo tau jam pasakyti…“, „Tu nueik ir pasakyk jai…“;
7) ignoravimas: „Grįšiu, kai tau praeis…“

Vienintelis būdas padėti kitam žmogui, išgyvenančiam stiprias emocijas (jausmus), – pabūti šalia jo nedarant nieko, kas buvo išvardyta kaip klaidos, ir nepriimant asmeniškai, kas skambėtų maždaug taip: „Viskas per mane“, „Žinoma, aš kvailys, kaip visada“, „Dabar jau jis manęs nekęs visą gyvenimą“, „Koks gi aš vyras (moteris, mama, dukra)?“

Žinok ir atsimink, – rašė Levas Tolstojus. – Kad, jeigu žmogus nelaimingas, tai dėl to jis pats ir kaltas. Žmonės būna nelaimingi tik tada, kai trokšta to, ko negali turėti… Mes neturime teisės būti nepatenkinti šiuo gyvenimu. Jeigu mums atrodo, kad esame juo nepatenkinti, tai tik reiškia, kad yra priežastis, dėl kurios galime būti nepatenkinti savimi.“

Straipsnis spausdintas žurnale ,,Psichologija Tau”

Užsiprenumeruokite mano straipsnius į el. paštą!

Klaida, pabandykite dar kartą.

Sėkmingai užsiprenumeravote, ačiū!

Gyvosios psichologijos studija

Seminarai, grupės, konsultacijos. Vilnius, Liepyno 2-65.

Studijos pasiūlymai

,,Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete”

Savo knyga siekiau įkvėpti skaitytoją nepasiduoti bejėgystei, kad ir kokią psichinės nesveikatos diagnozę beišgirstų. Norėjau priminti apie kiekviename mūsų esantį Dvasios karį, pajėgų susidoroti net su tamsiausia sielos naktimi.

  • Labai geras ir įtraukiantis straipsnis, Lina! 🙂

    Išties esu aš savoje Debesyloje nesenai irgi apie jausmus rašęs (http://debesyla.lt/jausmu-valdymas/)… Ir skatinau suprasti, kad jausmai yra neišvengiami (nenutildomi, nors ir daugelis bando tai daryti), o geriausia, ką galima padaryti – tai su jais susitaikyti ir juos suprasti. 😉

  • Viktorija Zainckovskaja

    Sveiki,

    nesutinku su šiuo teiginiu:

    ,,Suprasime, kad nėra kaltų asmenų ar blogų situacijų, kurie būtų atsakingi už tai, kaip jaučiamės.”

    Kuo tarkim yra kaltas vaikas, kad tėvas dėl savo menkos savivertės, kuria destruktyvią aplinką savo

    vaikui? Kuo kaltas yra jau užaugęs vaikas perėmęs destruktyvų tėvo elgesį?

    Manau, kad, būtent,reikia mokėti įvertinti ir blogą asmenų elgesį, dėl kurio tu nesi kaltas, ir, kuris,

    deja, padarė tau didelę ar mažą įtaką.