VAIKO BAIMĖS

Turėjau pati kontroliuoti situaciją! Žinios, orų prognozė, kiemo stebėjimas (lietaus atveju). Įdėmiai apžiūrėdavau ir jūrą, kai ten nuvažiuodavau, mintimis pamatuodavau kopų aukštį, atstumą iki kopų ir visą laiką nuspręsdavau, kad budrumo prarasti negalima.

Vaikystėje dažnai atsibusdavau naktį, pažadinta baimės numirti. Būdavo taip baisu, kad net bijodavau krustelėti. Tik ašaros drąsiai srūdavo upeliais per tvirtai prie pagalvės prispaustą skruostą. ,,Aš mirsiu!“ – toks suvokimas išplėšdavo iš miegų staigiai ir negailestingai. ,,Mama mirs!“ – klykte klykdavo tvirtas žinojimas. Drebėdavau iš bejėgiškumo, nesuprasdama aiškiai, kas baisiau, ar kad mama mirs, ar kad aš mirsiu. Taip pavargdavau bijoti, kad vos išsiropšdavau iš lovos. ,,Reikia eiti pas mamą“. Drebėdama ir vis dar kūkčiodama, bėgdavau į mamos kambarį ir atsargiai prašydavausi apgaunama: ,,Mama, pasakyk kad tu nemirsi. Pažadėk man, kad nemirsi? Pažadėk man, kad ir aš nemirsiu“.

Gaudavau mieguistą mamos patvirtinimą, kad kol kas ji mirti nesiruošia, kad miršta tik seni žmonės, todėl pirmiau mirs močiutė, paskui tik mama, o aš mirsiu, kai būsiu jau labai labai sena. Toks, kiekvieną kartą tas pats, pažadas mane apramindavo, kol nešovė į galvą kita mintis: žmonės gi miršta ir ne nuo senatvės! Per televizorių mačiau, kad miršta net ir vaikai: dėl stichinių nelaimių, avarijų, karų, ligų… Labiausiai bijodavau, kad neišsilietų jūra… Ypač baisu būdavo, kai užeidavo stipri liūtis. Tuomet sėdėdavau prie lango ir stebėdavau savo namo kiemą, ar dar neatbėga jūra. Mirties nuo senatvės nebebijojau, nes atsirado žymiai rimtesnių būdų numirti. Be jūros išsiliejimo, dar buvo karo baimė.

Mačiau per TV kaip žūsta žmonės nuo karo. Įdėmiai ėmiau klausytis žinių, ar šį vakarą dar nebus karo pas mus. Nebeveikė mamos raminimai, kad jūra neišsilies ir karo nebus. Žinojau, kad ji tiesiog nemato realios grėsmės. Gal dėl savo užimtumo, o gal dėl naivumo… Turėjau pati kontroliuoti situaciją! Žinios, orų prognozė, kiemo stebėjimas (lietaus atveju). Įdėmiai apžiūrėdavau ir jūrą, kai ten nuvažiuodavau, mintimis pamatuodavau kopų aukštį, atstumą iki kopų ir visą laiką nuspręsdavau, kad budrumo prarasti negalima. Mirtis tyko visai čia pat, įvairiausiais pavidalais.

Tik po daug daug metų perskaičiau, kad mirties baimė gali kamuoti ir vaikus. Anuomet jaučiausi tiesiog nenormali. Dabar jau net nebesuprantu, ko ten taip bijojau? Na, mirsiu…

Juk jis žino, kokie mes padarai, –
atsimena, kad mes esame dulkės. Ps 103, 14

Pats yra pasakęs:

Savo veido prakaitu valgysi duoną,
kol sugrįši žemėn,
nes iš jos buvai paimtas
Juk tu dulkė esi
ir į dulkę sugrįši!“ Pr 3,17

Ko tuomet, būdama vaikas, aš taip draskiausi bijodama mirti? Dulkės kontekste, juk koks skirtumas… Buvau dulkė, pabūsiu ir dar dulkė. Kita vertus, kaip dulkė gali bijoti? Reikia pripažinti, atiduodant duoklę sveikam protui, kad dulkė bijoti negali. Kaip negali nei liūdėti, nei džiaugtis.

KLAUSIMAS: Tuomet kas aš?

ATSAKYMAS: Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Jn 6, 63

Aš dvasia? Aš dvasia!

Gyvosios psichologijos studija

Seminarai, grupės, konsultacijos. Vilnius, Liepyno 2-65.

Studijos pasiūlymai