Meilė artimui

Nurodymas ,,mylėk savo artimą“ jau kelinta diena įkyriai skamba mintyse, kaip varpai kviečiantys į vakarines mišias: ,,Myyy-lėėk–saa-voooo–aaar-tiii-mąąą…“

Nurodymas ,,mylėk savo artimą“ jau kelinta diena įkyriai skamba mintyse, kaip varpai kviečiantys į vakarines mišias: ,,Myyy-lėėk–saa-voooo–aaar-tiii-mąąą…“. ,,Užteks“ – ryžtingai nusprendžiu. – Štai imsiu ir pabandysiu!“ Pradėsiu nuo Eugenijos. Jei taip labai netingėčiau, galėčiau pradėti ir šiandien, bet geriau savęs nespausti. Pradėsiu pirmadienį.

Pirmadienis. Drungna pavasario popietė. Genama kuo nuoširdžiausio pasiryžimo mylėti savo artimą ir kuo tikriausio ketinimo tą visiems parodyti, keliauju miegamojo rajono betoniniais labirintais. Aplankysiu, galvoju, savo tetą, gėlių nunešiu, net lankstą dėl to iki gėlių kiosko padariau. ,,Pamylėsiu“, kaip sakoma, seną žmogų savo dėmesiu. Širdis pakylėta, einu ir jaučiu, kaip spinduliuoju nuo savo pačios gerumo. Prisiverčiau aplankyti Eugeniją! Žmogui džiaugsmo suteiksiu, juk ne kasdien pas ją kas užsuka. Žinau, kad dienų dienas murkso sau viena namuose, sunkiai bepaeina, o iš penkto aukšto iš vis neįsivaizduoju kaip pati nulipa. Visos jos buvusios draugės ne ką sveikesnės arba iš vis jau pasimirę. Kiek jai dabar? Turėtų būti kokie aštuoniasdešimt trys. Kai paskutinį kartą matėmės, šventėme jubiliejų. Jau tada sunkiai judėjo. Senatvė…

Tvirtai gniauždama vienoje rankoje geltonų gėlių puokštę (ji tik geltonas mėgsta), kitoje krepšį su sausainiais ir obuoliais, – spaudžiu durų skambutį. Laukti tenka ilgai. Pro akis prabėga visi kriminalinėse kronikose matyti vaizdai apie rastus negyvus, kiek jau pabuvusius kūnus, kai išgirstu sunkų šlepsėjimą. Durys prasiveria lėtai ir tik per menką plyšį. Atsargiai braunuosi pro pravertą plyšį, apsiginklavusi keliais decibelais pagarsinta malonybių tirada: ,,Teta, čia aš! Kaip tavęs pasiilgau, nusprendžiau aplankyti, seniai bemačiau!“. Mano entuziazmo kreivė, gėlių kioskelyje pasiekusi aukščiausiąjį euforijos tašką, pamažu ima leistis žemyn. Užteko vien pro durų plyšį tvokstelėjusio kvapo. Priplėkusio pelėsių, dulkių, retai prausiamo žmogaus kūno, nosį riečiančio tvaiko, su pamažu beatsiskleidžiančia turtinga aromatų puokšte: rūkalų, odekolono, kiaušininės su spirgučiais, česnakų…

Tenka susiimti. Savo uoslės pateiktą informaciją ir išvadas nugrūdu į tolimiausią sąmonės kertę. Juk ne tai svarbiausia! Svarbiausia, mylėti savo artimą. Priminiau sau dėl ko čia atėjau. Atsargiai žvilgteliu į tą savo artimą. Na ką gi, kaip ir reikėjo tikėtis, tai, ką pamatau, taip pat tenka grūsti į tolimą sąmonės pakraštį. Arba dar geriau iš vis pamiršti. Giliai atsidūstu… Įsakau sau nekvėpuoti, nematyti, tik klausytis. Klausausi… ,,Ko taip ilgai ėjai? Laukiu jau nuo dešimtos ryto. Sumuštinių padariau, arbata jau atšalo. Ne tas tau galvoj, ko čia pas tą senę skubėti, savi reikalai svarbiau. Visi dabar vienodi. Tik savęs žiūri, o ką mes seniai, kuo greičiau pasimirsim, tuo lengviau atsikvėpsit visi. Kiurksau čia dienų dienas viena, niekas neužeina, niekas neprisimena. Kam aš reikalinga? Kai sveika buvau, stipri, tai dar prisimindavo. O dabar… Kam čia su ligoniu vozotis.“ Įdėmiai klausausi laukdama menkiausios pauzės. Kai tik tetulė sustoja atsikvėpti, staigiai pašoku ir einu ,,plautis rankų“. Tai išlošiu laiko nuraminti kylantį pasibjaurėjimą ir kitus intensyvius jausmus, nieko bendro jau nebeturinčius su mano ,,Mylėk savo artimą“ misija. Rankas plaunu ilgai. Šluostytis į įtartinos ornamentikos rankšluostį nedrįstu, todėl intensyviai mojuoju rankomis, kad apdžiūtų.

Papildomos minutės leido suvokti, kad nieko nebus su ta mano dėmesinga meile, gal geriau imsiu ir konkrečiai kuo nors jai padėsiu. Maloniai pabūti nepavyks, pasikalbėti, panašu, irgi.

Kol sugalvosiu, kaip savo naujai užgimusią meilę artimui išreikšti šitam konkrečiam artimui, sėdu gerti atšalusios arbatos. Stengiuosi nematyti nei puodelio, nei arbatos, kad dar kartą neįžeisčiau atidžiai mane stebinčios šeimininkės ir kad netektų klausytis dar vieno emocingo monologo apie šiuolaikinio jaunimo išpuikimą. Bet čia kaip su pasiūlymu negalvoti apie baltą beždžionę. Kad ir kaip stengiuosi, akis pastebi visas puodelio dėmes ir ratilus, įdėmiau pažvelgus galima būtų nuskaityti visą puodelio tarnystės istoriją. Iš šio puodelio buvo gerta kava, kava su kondensuotu pienu, mėlynių kompotas, arbata (sprendžiant pagal ratilų spalvą, juodoji). Aviečių sėklytės tvirtai prilipusios pačiame dugne, net nauja, man paruoštos arbatos porcija, jų neišjudino. Matyt seniai ten tūno…

Didvyriškai gurkšnoju šaltą, prieš penkias valandas darytą, arbatą, stengiuosi nematyti šeimininkės veido išraiškos ir šiaip pernelyg stengiuosi nesižvalgyti. Susitelkiu į savo vidinę kovą tarp realaus noro, kuo greičiau iš čia dingti ir tarp teorinio pasiryžimo, išmokti mylėti savo artimą. Staiga gimsta išganinga mintis: ,,Nagi sutvarkysiu aš jai butą! Išplausiu indus, langus, grindis, užuolaidas… Gal net jos pačios drabužius parsinešiu namo ir išskalbsiu.“ Atsargai žvilgteliu į surukusį, nuo senatvės ir nikotino papilkėjusį veidą, tarsi norėčiau pasitikrinti, kiek realus mano sumanymas. Ar leis teta Eugenija taip savo meilę jai išreikšti? Imu abejoti. Žvilgsnis apsiblausęs, antakiai piktai suraukti, lūpos tvirtai sučiauptos. Atrodo, kaip keršto angelas, stovintis su kalaviju ties mano pajuodusia sąžine ir laukiantis dar bent vieno neteisingo žingsnio ar neatsargiai ištarto žodžio, kad turėtų pretekstą galutinai pribaigti.

Lemenu atsargiai rinkdama žodžius:

– Tetule, pagalvojau čia aš… Turiu dabar daugiau laisvo laiko… Tai gal, sakau, jei tu nieko prieš, gal norėtum… Galėčiau tau padėti kiek pasitvarkyti!

Atrodo, išmušiau savo ,,angelą” iš vėžių. Žioptelėjo, įtariai nužvelgė, tarsi negalėdama apsispręsti įsižeisti, dar kartą mane paauklėti ar sutikti su pasiūlymu. Sulaikiusi kvėpavimą laukiu.
– Tai tu manai, kad aš pati nesugebu? Ką, tau pas mane nepatinka? Nešvaru, matai, poniai? – pagal kylantį balso toną, sprendžiu, kad ir vėl įsižeidė.
– Ne, ne… Tik šiaip pagalvojau, kad gal tau sunku jau vienai, tiek daug tvarkytis, gal pavargsti… – nežinau kaip dabar išsisukti, nes ji pernelyg teisi.

Pati save stebiu ir žaviuosi, kaip mano meilė artimui puikiai dera su veidmainyste. Ima pykinti. Nuo kvapo, nuo vaizdo ir nuo savo baimės pasakyti kažką iš tiesų sąžiningo. Noras padėti pamažu nyksta. Sklaidosi kaip užpūstos žvakės dūmas. Labai jau trumpai degė mano meilės artimui žvakė. Žiūriu dabar į savo tetą ir aiškiai suvokiu, kad nenoriu aš jai padėti. Ir mylėti aš jos nenoriu. Misijos pabaiga!

Tylėdama išsiplaunu savo puodelį ir greitai greitai, murmėdama kažką apie savo skubius reikalus ir svarbius susitikimus atbulomis traukiuosi link durų: ,,Taip taip. Dar užbėgsiu. Būtinai! Kai tik galėsiu. Nepamiršiu. Jei ko reikės, būtinai skambink. Atlėksiu. Kai tik reikės… Ačiū už arbatą. Ne, sumuštinių neimsiu, nesu alkana…“

KLAUSIMAS: Kodėl mums duodami tokie artimi, kurių neįmanoma mylėti?

ATSAKYMAS: Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius. Jei skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgausią, koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų paskolą. Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip daro. Lk 6, 32-33

Gyvosios psichologijos studija

Seminarai, grupės, konsultacijos. Vilnius, Liepyno 2-65.

Studijos pasiūlymai