SEKRETORĖ

– Taip? Kavos? Du? Su cukrum? Išsiųsti registruotu laišku? Žinoma… – laikinai pavaduoju direktoriaus padėjėją. – Ko nupirkti? Malboro? Kur? Gerai.

– Taip? Kavos? Du? Su cukrum? Išsiųsti registruotu laišku? Žinoma… – laikinai pavaduoju direktoriaus padėjėją. – Ko nupirkti? Malboro? Kur? Gerai.

Čiumpu ant stalo švystelėtus eurus ir skuodžiu į kioską už kampo. Malboro! Šefui! Oi! Raudono ar auksinio? Nepaklausiau… Griebiu tuos pačius eurus kioskininkei iš rankos ir varau atgal.
– Šefas, o kokio malboro norėjote? Raudono, ar auksinio? Ne, dar nenupirkau. Taip. Suprantu. Kalta…
– Kur kava? Tuoj. Tai pirmiau malboro nupirkti ar kavos padaryti? Dingti iš akių su kvailais klausimais? Taip. Suprantu. Atsiprašau…

Skuodžiu atgal prie kiosko. Atbula ranka braukiu prakaitą nuo kaktos. Malboro nupirkta. Dabar kavos!
– Koks klientas? Kur? Niekas jam durų neatidaro? Tuoj. Atsiprašau.
– Kavos jau nebereikia? Tris arbatos? Kokios arbatos? Ar į kavos puodelius tiks? – Niekaip nerandu trijų vienodų puodelių, surenku bet kokius, daugmaž apyšvarius… Kokios jis ten arbatos norėjo? Raudonos! Nėra raudonos… Bijau užeiti į kabinetą su dar vienu kvailu klausimu. Nežinau, ar kitokia arbata tiktų. Bėgioju per kabinetus, gal kas turi užsislėpęs raudonos. Niekas neturi…

– Taip! Nešu jau!… – Padarau juodą, kas bus tas.
– Laišką? Kokį laišką? A, dar neišsiunčiau. Taip. Kalta, nespėjau… Tuoj. Atsiprašau.
– Direktoriaus padėjėja. Klausau? Nu kodėl man skambini dabar? Neturiu laiko! Ir neskambink į šitą telefoną. Negalima! Kas tave primušė? Nežliumk. Skambink tėčiui. Aš dirbu! – Numetu ragelį. Keliu kitą.
– Taip. Taip. Ne. Nieko apie tai nežinau. Kokį įsakymą? Vakar ne aš dirbau. Gerai. Atspausdinsiu. – Skambinu atostogauti išėjusiai Reginutei.
– Klausyk, kokį ten įsakymą vakar liepė atspausdinti? Neliepė? Čia tik jam atrodo, kad vakar? Nu gerai, atostogauk, netrukdysiu. – Atidžiai peržiūriu visus vakar dienos dokumentus. Nieko. Jokio įsakymo.
– Taip? Ne. Dar neatspausdinau. Nerandu juodraščio. Taip, neturiu patirties. – Bijau paprašyti, kad padiktuotų dar kartą. – Gal galėtumėte? … Aaaa… gerai, nueisiu į buhalteriją.

Nušuoliuoju į buhalteriją, paaiškėja, kad įsakymas buvo padiktuotas ten ir iki mano stalo neatvyko. Čiumpu juodraštį ir bėgu spausdinti.
– Ko? Dabar kavos? Tuoj. Oi, kiek?
– Įsakymą? Tuoj.

Atsibudo mano mobilusis. Skaitau draugės žinutę: ,,Labas, gal nueinam šiandien į kiną?“ Koks kinas?! Šiandien darbą baigiu tik šeštą. Padėjėja, kaip ne kaip dirbu, turiu išeiti paskutinė. Po to dar maisto nupirkti, batus iš remonto pasiimti, vaikui treniruotėms naujus šortus nupirkti, vakarienę paruošti, nagus nusivalyti, drabužius išskalbti, kaimynei feną atiduoti, mamai paskambinti, šaldytuvo meistrą surasti, veido kaukę pasidaryti, o kur dar išsiaiškinti, kas ten su kuo mušėsi, paskambinti auklėtojai, rimtai pakalbėti su sūnumi? Koks kinas!!!

Laimutė skambina! Griebiu telefoną ir bėgu į balkoną kalbėti. Vyras ją metė. Negalima gi draugės nelaimėje palikti… Šaltoka tam balkone, stengiuosi žingsniuoti energingai, apeidama visą balkono perimetrą, bet negelbėja. Kažkodėl sustirau į ragą. Grįžusi pažiūriu į laikrodį. Aišku, kodėl taip sušalau! Kalbėjom keturiasdešimt minučių! Pasidaro negera, ne tik nuo šalčio. Kavą pamiršau padaryti!
– Taip. Dar nepadariau. Dar spausdinu. Būtinai užregistruosiu. Pakviesti pavaduotoją? Tuoj. Atsiprašau, kurį pavaduotoją? Taip. Pas mus tik vienas pavaduotojas. Žinosiu…

Nu bet Laimai tai nesiseka… Tokia gera moteris ir kaip jis taip gali imti ir išeiti? Gal su jos vyru pakalbėti? Reikia juk kažkaip padėti? Man kai buvo blogai tai Laimutė…
– Taip. Užsakyti pietus? O ką jūs mėgstat? Ne, sąrašo Regina nepaliko. Gerai. Paskambinsiu jai pati.
– Reginute, čia dar aš. Klausyk, o ką jam pietums reikia užsakyti? Aaa, picą ir kolos. Nu, gerai. Tai tu ilsėkis, Netrukdysiu…
Skambinu dėl picos. Pamirštu kolos užsakyti. Lekiu į kioską už kampo. Mane ten jau pažįsta. Šypsosi… Man nelinksma. O dar tik pusė darbo dienos praėjo. Dar tik pirmadienis!

KLAUSIMAS: Kaip ištverti iki penktadienio?

ATSAKYMAS: Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi! Jn 14, 27

Viešpatie, kur ta Tavo palikta ramybė? Kur Tu ją palikai?.. Esu buvus bažnyčioje. Ten kunigas taip gražiai paprašo: “Palinkėkite vieni kitiems ramybės”…. O žmonės tokie geri ir malonūs, spaudžia vienas kitam rankas ir linki ramybės. O dabar įsivaiduokim, kad šefas mane siunčia cigarečių, o aš sėdžiu lotoso pozoje ir linkiu jam ramybės. Bet ne, lotoso poza netinka. Čia iš kitos religijos! Na gerai, įsivaizduokime tuomet, kad bėgu į kioską cigarečių ir linkiu šefui ramybės. Man pačiai vaizduotės neužtenka. Dirbčiau bažnyčioje, tai gal…

Gyvosios psichologijos studija

Seminarai, grupės, konsultacijos. Vilnius, Liepyno 2-65.

Studijos pasiūlymai