TARNYBINIS ROMANAS

Ir atsitik tu man taip, kad dar nespėjau į darbą ateiti, o jau stoviu priešais jį ir per savo griausmingai kvaksinčią širdį net negirdžiu ką jis man sako.

Karščiu tvoskiantys betoniniai šaligatviai liko anapus slenksčio į rudenį. Miestas vėl ūžia tarsi pagaliu užmaišytas avilys.

Atostogų ilgesį nugrūdusi į apatinį stalčių, koja už kojos slenku savo kontoros link. Prieš akis iškyla darbo vieta. ,,Oi…” – gili aimana ataidėjo iš kažkur labai giliai. Pagalvojau apie savo šefą – ,,Ai…” – dar vienas skausmingas atodūsis. ,,Uchhh…” – čia apie bendradarbius. Taip ir žingsniavau išklibusiu šaligatviu, pasiramstydama tais ,,ai, uoj, ufff…”. Dejonės, jei tik būtų įgarsintos, sutrauktų minias žioplių, norinčių ištiesti pagalbos ranką. Arba iškviesti greitąją.

,,Ui!!!” išsprūdo jau garsiai, nes pasinėrusi į savo apgailėtiną duotybę, nepamačiau skylės po kojomis. ,,Šūdas!” – šitas dar irgi išsprūdo garsiai, nes nulūžo naujų batų kulnas. ,,Durnė” – vėl perėjau į vidinį bendravimo režimą. – ,,Reikėjo gi man į tuos naujus batus spraustis? Dabar tai jau atrodysiu… Atkrypuosiu po atostogų kaip pašauta antis…”

Čiupau lūžusią galūnę į ranką ir kaip galima iškilmingiau nustypčiojau toliau. O prie durų kaip tyčia stovėjo Jis! Jei atvirai, tai tik dėl Jo aš čia dar dirbu. Būčiau jau seniai pakėlusi sparnus. Ir pasiūlymą vieną kitą jau turėjau. Bet ten nebus Jo. Man užtenka Jį pamatyti, kad diena nušvistų vaivorykštės spalvomis ir visi darbai pasidarytų savaime. Ir dabar tas pats. Štai pamačiau jį atsainiai atsišliejusį į betoninę mūsų ,,rūmų” koloną ir dingo visos dejonės. Išsiviepusi, nuraudusi, stypčiodama ant puspirščių su rankoje sugniaužtu kulnu – jaučiausi laimingiausia moterimi pasaulyje. Ir pasisek tu man taip! Pirma diena po atostogų ir jau susitikom. Stovi, kaip visada gražus ir elegantiškas, alsuote alsuojantis prigimtiniu vyriškumu. Kartais kelias savaites Jo nematydavau. Na, gal tik kelias dienas… Visgi dirbo gretimame skyriuje. Bet tikrai, tos kelios dienos, kaip savaitės atrodydavo. Kvapą gniaužia vien į jį pažiūrėjus. Tik jis vienas taip kietai moka rūkyti. Jei atvirai, tai aš net rūkyti dėl jo pradėjau. Taip galėdavau jį dažniau susitikti. Rūkykloje, kaip mes sakom. Jau žinojau, jo rūkymo grafiką, tai pasistengdavau, kad sutaptų su manuoju… Kalbėtis mes kalbėjomės retai, bet net ir šalia pabūti man užtekdavo. Užtekdavo tik jo žvilgsnio, kad pasijausčiau karaliene. Kaip jis mokėjo į mane pažiūrėti! Vien tik tą žvilgsnį prisiminusi, šokdavau ryte anksčiau iš lovos ir bėgdavau į darbą, galgi vėl susitiksim…

Nemačiau jo visą mėnesį. Dabar galvoju, kaip ir ištvėriau? O kokių tik planų neprisikūriau! Svajojau, kaip pasakysiu jam apie savo jausmus arba kaip parašysiu, arba kaip jis vieną gražią dieną ims ir prisipažins mane jau seniai mylintis. Kaip mes kartu paslapčia bėgsime pietauti, o gal ne tik pietauti… Kaip jis mane kur nors netikėtai sugriebs į savo glėbį ir pabučiuos … Kur tai galėtų įvykti taip pat buvau numačiusi, bent kelis variantus. Pavyzdžiui, virtuvėlėje arba kopijavimo kambaryje, arba… Stengdavausi tose vietose dažniau trintis. O gal?..

Ir atsitik tu man taip, kad dar nespėjau į darbą ateiti, o štai jau stoviu priešais jį ir per savo griausmingai kvaksinčią širdį net negirdžiu ką jis man sako. ,,Atsakyk gi ką nors, kvaiša tu“, – paliepiu pati sau. Bet tik ištiesiu jam savo bato kulniuką ir kvailai krizendama išspaudžiu: ,,Va…“

Jis nusišypso dar plačiau, nužvelgia mane visą ir pasako tuo savo balsu, nuo kurio man nutirpsta ir rankos, ir kojos:

– Klausiau, kaip atostogos?

Jam įdomu, kaip man atostogos! O! Aaaa! Oi! Reikia gi kažką atsakyti. Beviltiškai bandau susigrąžinti savo nučiuožusi stogą: ,,Ačiū… Bet va…“ Dar arčiau jam atkišu savo lūžusį kulną, į kurį laikausi įsitvėrusi, lyg į vienintelę linkstančių kelių alternatyvą. Jaučiuosi visiška idiotė, be ,,va“ nieko daugiau negalinti išlementi. O jis! Vienu karališku mostu švysteli nuorūką į šiukšliadėžę. Ir vėl taikliai. Jis visada pataiko! Paima iš manęs tą nelemtą nuolaužą ir savo seksualiuoju balsu ištaria žodžius, kurie man prilygsta meilės prisipažinimui:

– Klausyk, gal tu eik į vidų, o aš ką nors sugalvosiu su tuo tavo batu.

Kylu į savo aukštą kaip ant sparnų. Aš jam patinku! Aš jam iš tiesų patinku… Ir nesvarbu, kad jis vedęs. Visai nesvarbu. Svarbu, kad jis mane myli.

KLAUSIMAS: Juk myli, tiesa?

ATSAKYMAS: Kas maitinasi pelenais, tą bus širdis apgavusi ir suvedžiojusi. (Iz 44, 20)

O gal man patinka maitintis pelenais, vis geriau nei badauti? Kaip Tu nesupranti, aš tik noriu mylėti ir noriu kad kas nors mane mylėtų. Kodėl mano jausmus Tu vadini apgavyste?

Gyvosios psichologijos studija

Seminarai, grupės, konsultacijos. Vilnius, Liepyno 2-65.

Studijos pasiūlymai