LAIDOTUVĖS

Netelpa galvoje, kaip jis galėjo nuskęsti. Kaip jis drįso nuskęsti palikdamas du vaikus ir žmoną. Sesuo jo, mačiau kažkur kampe šniurkščioja. Motina nunarinusi galvą linguoja. Stiprus, didelis vyras, o nuskendo tyliame ramiame ežere. Kaip jis taip galėjo?

Susigūžusi iš nejaukumo sėdžiu prie karsto. Netelpa galvoje, kaip jis galėjo nuskęsti. Kaip jis drįso nuskęsti palikdamas du vaikus ir žmoną. Sesuo jo, mačiau kažkur kampe šniurkščioja. Motina nunarinusi galvą linguoja. Stiprus, didelis vyras, o nuskendo tyliame ramiame ežere. Kaip jis taip galėjo? Pasižiūriu į jo vaikelius, graudu darosi. Tėčio nebeturi. Gal dar nelabai suvokia, kas atsitiko, baugščiai žvalgosi, leidžiasi apkabinami. Galvoju, kaip jiems dabar bus. Mama ne kažkiek uždirba. Kaip jie išgyvens? Svarstau, kad gal reikės dažniau pas save pasikviesti, kokių blynų iškepti, pavaišinti. Ir kaip jis drįso numirti? Mano karštos pasipiktinimo kupinos diskusijos su mirusiuoju mane taip įtraukia, kad net lošteliu, kai šaižiai suskamba telefonas. Skambutis toks aštrus, senovinis, laidinio aparato, pastatyto prie pat šarvojimo kambario. Ragelį pakelia našlė: ,,Gerai, kad paskambinai, silkių dar trūksta! – Turbūt aname laido gale nelabai ją išgirdo, nes ji pakelia balsą ir rėkte rėkia. – Sakau tau! Dvi dėžes silkių atvešk! Syyylkiųųų!”.
Šarvojimo kambaryje mūsų buvo nemažai, visai kaip tos taip reikalingos silkės tyliai sėdėjome susispaudę ir stengėmės atiduoti pagarbą mirusiajam, kaip kad priimta. Bet tas logistinis pokalbis telefonu… Mano aistringas moralas mirusiajam baigėsi staigiai. Pamiršau, net ko aš čia sėdžiu. Pajutau begalinį norą keltis ir bėgti ieškoti tų silkių, vargu ar anas, kitame laido gale, tiksliai suvokė, kokia sudėtinga situacija ir kaip tos silkės dabar yra reikalingos. O jei jis susivėlins, arba ne taip ką suprato? Mirusysis juk niekur nedings, pagulės čia ramiai, palauks, o silkių reikia dabar pat! Gyvuosius reikia pamaitinti.
Kvailai pasijaučiau dėl ankstesnio savo graudenimosi. Viskas bus gerai su ta našle ir su jos vaikais. Išsisuks… Pagarbą mirusiajam juk galima reikšti įvairiai? Turbūt…

KLAUSIMAS. Juk neteisingai ta našlė elgėsi?

ATSAKYMAS: Kvailas žmogus trokšta ne suprasti, o tik pareikšti savo nuomonę. Pat 18,2.

Beribis, Viešpatie, tavo užsispyrimas, mane kvaile vadinant! Jei nebūtum toks atkaklus pamatytum, kad šįkart aš buvau teisi. Aš tiksliai žinau, kaip reikia elgtis prie mirusiojo, kad pademonstruotum jam pagarbą. Žinau, kas tinkama ir kas ne tokioje situacijoje. Ir ne aš čia kvaila, o toji, kuri apie silkes rėkia tiesiai mirusiam vyrui į ausį. Maldą jam sukalbėtų!

ISTORIJA: ,,Keli mokytojai atkeliavo pas abą Poimeną ir paklausė jo: ,,Kai matome , kad broliai per pamaldas užmiega, ar juos pažadinti, kad būtų budrūs? Poimenas […] buvo išmokęs mylėti… Jis taip jiems atsakė: Kai matau brolį miegantį, padedu jo galvą sau ant kelių ir leidžiu jam ilsėtis” (Chryssavgis J. Dykumos širdyje)

Poimenas buvo išmokęs mylėti… O aš tada kaip? Myliu mirusius labiau nei gyvuosius? Ar myliu taisykles labiau nei žmones? Liūdna man nuo tos istorijos. Niekad pati nesugalvočiau, kad ,,nereikia žadinti”… Iš tiesų, tai nerūpėjo man nei tas nabašnikas, nei jo našlė. Net jei ir būčiau žinojusi, kad reikia ne smerkti, o ,,brolio galvą sau ant kelių priglausti”, net neįsivaizduoju, kaip tokį meilės gestą būtų reikėję realizuoti toje situacijoje.

Gyvosios psichologijos studija

Seminarai, grupės, konsultacijos. Vilnius, Liepyno 2-65.

Studijos pasiūlymai