VAKARĖLIS

Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Mk 8, 34.

Šiaip manęs niekas niekur nekviečia. Bet kažkaip taip nutiko, gal kažkokio trečio asmens šešėlyje, visai netyčia, atsidūriau vakarėlyje. Slankiojau pasieniais taip, kad niekam neužkliūčiau, rinkausi vietas savo anoniminiam tūnojimui toliau nuo aktyvaus veiksmo židinių, slėpiausi šešėliuose ir kentėjau. Kentėdama laiminau faktą, kad niekas mano minčių negirdi. Įsivaizdavau, kas būtų jei aplinkui besilinksminantys žmonės išgirstų, ką aš galvoju. Turbūt užmėtytų akmenimis, kaip piktavalį parazitą. Kita vertus, juk manęs niekas niekur ir nekviečia. Ir čia patekau per atsitiktinumą. Kažkas neapsižiūrėjo. Naivuolis… Tai gal mano mintys visgi girdisi? Gal žmonės kažkokiu šeštu pojūčiu sužino, kaip aš jų visų nekenčiu. Nekenčiu, kad juokiasi; nekenčiu, kad gražiau atrodo; negaliu pakęsti, kad turi apie ką pasišnekėti vienas su kitu, kad yra įdomūs ir žavūs. Pasitikintys savimi ir turtingi. Aš ne ką prastesnė. Tiesiog mano grožis vidinis, o ne išorinis. Labiausiai mane erzina štai ta blondinė, vemti verčia nuo jos vešlių garbanų. Gerai nors, kad ji su savo vyru nesutaria. Taip jai ir reikia, žinos kaip kvatotis, įsikibus į ano gražuolio parankę. Ir vaikai jų greičiausiai nelaimingi. Kaip gi bus laimingi, jei tėvai taip elgiasi. Vakarėliai, svečiai… Vaikai, aišku, palikti likimo valiai, tiksliau auklei. Mačiau aš tą jų auklę. Visiška ligonė. Gerai dar, kad ne mano vaikams ji kliuvo. Bet taip jiems ir reikia, galės paskui vaikus tampyti pas psichiatrus… Neapykanta mane užlieja kaip cunamis, nušluodama viską. Jeigu matytųsi, kas vyksta, turbūt atrodyčiau kaip atmatų duobė išsiveržusi fontanu. O gal matosi? Niekas prie manęs neprieina per visą vakarą. Gal kvapas koks sklinda? Galgi jie ne tokie buki, kaip atrodo?

KLAUSIMAS: Ką man su ta neapykanta daryti?

ATSAKYMAS: Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Mk 8, 34.

Neapykanta žmonėms – mano kryžius. Su žalvariniais pavydo apkaustais, inkrustuotas nuoskaudų akmenukais. Apkarstytas kritikos ir smerkimo grandinėmis. Tektų nuimti visus pagražinimus, kad galėčiau bent nuo žemės savo kryžių atplėšti… Gaila būtų, tiek darbo įdėta. Naktimis kūriau, dienų dienas vis galvodavau, kaip čia dar ką patobulinti. Įspūdingas mano kryžius, net manęs per jį nebesimato, toks didžiulis. Ar dabar turėčiau viską sugriauti, nuimti, nuplėšyti? Ar tai ir būtų išsižadėti savęs? O ką reiškia sekti paskui Jį?

ATSAKYMAS: Palik savo mamą ir tėvą…

Kaip man jų išsižadėti, jei jie visi kalti dėl mano vargano gyvenimo. Pamiršti ir palikti, taigi jie taip ir liks nesupratę savo kaltės, neatsiprašę manęs. O kur dar mano viršininkas, kuris mane žemino, cigarečių pirkti gainiojo, jį irgi pamiršti? O savo kaimynę, kuri šaipėsi iš mano vaišių, – ją irgi pamiršti? O klasės auklėtoją, kuri prieš klasę pasistačiusi mane tingine išvadino, o autobuso vairuotoją, kuris neleido man atsisėsti ten, kur aš norėjau? Kiekvienas mano kryžiaus dekoras turi savo istoriją. Skaudžią istoriją. Viską nudraskyti, tai kaip iš savo širdies išplėšti. Kas gi liks tada? Nuogas pilkas neapykantos kryžius? Su tokiu net paskui Jį gėda būtų sekti.

KOMENTARAS: Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė. Mt 5, 3

Niekad iki šiol nemaniau, kad vargdienio dvasia turi būti atsisakiusi ne tik troškimų, bet net ir nuoskaudų, įsižeidimų, ne tik to kas malonu, bet ir to, kas nemalonu.

Gyvosios psichologijos studija

Seminarai, grupės, konsultacijos. Vilnius, Liepyno 2-65.

Studijos pasiūlymai