GREITIS

Jei kada teko valandą kitą vilktis eismo kamščiuose pakaitom vis minkant sankabą-stabdį, jei savo kailiu patyrėte, ką reiškia iš taško A į tašką B judėti pirmu bėgiu, kai po ranka turi dar keturis… Jūs mane suprasite.

1454971819_2bf736129f_b (2)

Jei kada teko valandą kitą vilktis eismo kamščiuose pakaitom vis minkant sankabą-stabdį, jei savo kailiu patyrėte, ką reiškia iš taško A į tašką B judėti pirmu bėgiu, kai po ranka turi dar keturis… Jūs mane suprasite.

Pokalbių irgi būna tokių pačių. Pati sau juo vadinu ,,bendravimu pirmu bėgiu”. Lyg ir judi kažkur, lyg ir tema pokalbiui kažkokia randasi, bet įsibėgėti taip ir nepavyksta. Kur ten įsibėgėti, net riedėti ramiai nesigauna.

  • Norėčiau kažkokį darbelį susirasti… Nusibodo jau taip… ketvirti metai namie sėdžiu…
  • Mhhhm…
  • Bet net nežinau nuo ko pradėti… Kaip šiais laikais žmonės darbo ieškosi, gal žinai?
  • Gal skelbimus pradžiai paskaito?
  • Oi, skaičiau aš tuos skelbimus. Radai ką pasiūlyti. Nieko ten gero nėra ir nereikia tikėtis. Šiais laikais, jei neturi pažinčių, gero darbo nesitikėk.
  • Na, tu sakai, tu žinai… Man kažkaip pavyko…
  • Tavo kita situacija. Tau lengva kalbėti. Būtum tu namie su vaikais penkmetį prasėdėjus, kitaip kalbėtum…

Muistausi tokiame ,,bendravime”, trypiu kojomis ir vis mintis sukasi, ką čia sugalvojus, kad tik greičiau tas ,,susibėgimas kavos” baigtųsi. Vis atsargiai nuryju iš giliai parkylančią dejonę: ,,Aaaiiiii…”, – skauda tarsi būčiau lėtai kankinama. Kurį laiką dar bandau prisiderinti prie pašnekovo tempo, bet iš tiesų tai, norisi griebti jį už pakarpos ir nutrenkus ant galinės sėdynės rimtai spustelėti akceleratorių. ,,Užteks, čia pirsčioti, dabar mano tempu varysim!”, – atrodytų tokia palaima būtų imti taip ir pasielgti vieną kartą.

Na, neturiu aš kantrybės. Tikrai neturiu… Nesu pakanti besikapstantiems gyvenimo šunkeliais paspirtukais, triratukais; karučius savo prikaupto gėrio bestumiantiems.

Aišku, kiekvienam savas tempas, kiekvienas savo transportavimosi būdą turi, kad ir sunkų, kad ir vienas žingsnis pirmyn, du atgal, ašarotom akim, kančios iškreiptu veidu… Betgi kam tada tas teisuoliškas pasipūtimas, kai kažkas siūlosi pavėžėti?

Kur tau žmogau reikia? Iki geresnio santykio su mama? Ar iki vidinės ramybės? O gal jau antrą dešimtmetį kepurnėjiesi iki atleidimo? Važiuojam gi! Žinau kelią. Betgi ne! Nereikia! Aš pats, matai… Pėškute, kaip nors…

,,Duok“, – tada sakau, – ,,Bent tą tavo mantą iki sąvartyno pamėtėsiu. Lengviau bus vilktis…“. Betgi kur tau. Dantimis ir nagais įsitveria…

Pats tai pats. Lėtai tai lėtai… Bet tada be manęs, prašom. Aš šalia kinkuoti nesiruošiu…