PAMOKOJE

Nėra nieko, kas iš lauko įėjęs į žmogų galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina. Mk 7, 15

,,Kodėl jie visi rėkia?“, – stoviu sustingusi iš bejėgiškumo prieš klasę ir nesuprantu: ,,Kodėl jie visi rėkia?“. Pabandau perrėkti bent arčiau sėdinčius: ,,Laba diena!!!! Šiandien pavaduosiu jūsų mokytoją!“. Galvoje greitai prasisuka įvairūs scenarijai. Pirmiausia, tai aš galiu trenkti su kuo nors kietu ir dideliu per stalą ar per arčiausiai esančio galvą. Antra, galiu kalbėtis pati su savimi, gal kam pasirodys įdomu. Trečia, galiu tiesiog išeiti ir palikti juos rėkiančius savo pačių priežiūrai. Visi variantai būtų bent kokia išeitis, jei tik pavyktų pajudėti iš vietos. Toks klaikus, isteriškas bejėgiškumas apėmęs, kad ne tik kojos, bet ir burna paralyžiaus apimta. Veblenu dar tyliau: ,,Ko nėra klasėje? Kas gali pasakyti?“ Šauksmas tyruose. Pagal atsaką, panašu, kad nieko nėra. Tik druskos stulpu pavirtusi mokytoja.

Pradedu savęs gailėtis: tiek ruošiausi, skaidres dariau, klausimus diskusijai sugalvojau, sukarpiau lapelius žaidimui pažaisti ir kam čia to reikia? Tie kurie nerėkia, sėdi įsikniaubę į savo telefonus ir nerodo jokių gyvybės ženklų, o tie kurie rėkia, rėkia tokiais paklaikusiais veidais, – kad jei jie ir gyvi, tai vargu ar bent kiek sąmoningi. Mačiau kažkada dokumentinį filmą apie beprotnamio kasdienybę… Nuo šitos minties pasidaro dar baisiau. Bandau skaityti moksleivių pavardes, kviečiu atsiliepti, nes sužymėti lankomumą, – svarbiausia man (kaip pavaduojančiai mokytojai) iškelta užduotis. Skaitau sau. Vis pasižvalgau po klasę, galgi kuris atsilieps.

Vienai susigūžusiai paauglystei turbūt manęs pagailo, nes ėmėsi man padėti. Aš sakau pavardę, o ji pasižvalgiusi po klasę tyliai linkteli, jei tas pilietis yra, arba atsargiai purto galvą, – jei nėra. Radusi palaikymą, kurį laiką dar susivaldau neapsiverkusi. Pažiūriu į laikrodį, pamokos ,,pravedžiau“ lygiai septynias minutes. Liko dar trisdešimt aštuonios. Nukreipiu žvilgsnį į klasės pelę, išdrįsusią man pagelbėti. Jaučiu, kad ji mane supranta, žiūri taip palaikančiai, atjaučiančiai. Gal dėl tos bendrystės, gal dėl tam tikros adaptacijos, – jaučiu, kad jau galiu judėti, nebetvinkčioja kraujas ausyse. Griebiuosi išganingos idėjos: parodysiu gi aš jiems filmuką! Apie nusikaltusius paauglius, kurie dažnai neturi kur prisiglausti išėję po įkalinimo, neturi ką veikti, yra niekam neįdomūs ir nereikalingi. Filmukas buvo skirtas pamąstyti apie toleranciją. Nustačiau maksimalų garsą.

Pamatę bendraamžio zeko veidą ekrane, – tie, kurie rėkė, – nuščiuvo. Tie, kurie gyveno skaitmeninėje erdvėje – ten ir liko. O tie keli, kurie stebėjo veiksmą ekrane, –  atsainiai tėškė: ,,Sušaudyti juos reikia!“. Norėjau diskusijos, gavau… Tik mano nuomonė, aišku, niekam nebuvo įdomi. Vaikai tarpusavyje dalinosi savo supratimu: ,,Patys kalti, kad nusikalto“; ,,Juos į dykumą reikia išvežti, tegu ten ir gyvena“, ,,Į psichuškę juos geriau uždaryti“, ,,Aš gi sakau, kad reikia sušaudyti! Mano tėvas advokatas, jis sakė, kiek jie mums kainuoja! Už mūsų pinigus paskui jie tose prieglaudose gyvena“. Iš pažiūros, visai mielas tas advokato vaikutis. Veidukas dar visai vaikiškas, nors jau ir paauglys. Akytės didelės, žydros, aprengtas gražiai. Mergaitė, kuri jam pritaria aktyviai linkčiodama galvą, taip pat miela. Ilgi šviesūs plaukučiai, tvarkingai pakirpti, palaidinukė madinga. Taip liūdna, taip graudu pasidarė. Nieko aš jų išmokyti nesugebėsiu. Esu tik pavaduojanti mokytoja, kuri atėjo sužymėti, ko nėra klasėje ir kaip nors pratempti laiką iki pamokų pabaigos. Net tokio žodžio, kaip ,,tolerancija“ jų žodyne nėra.
Patys turės iš to savo mėšlo kapstytis.

Nesėkmės suvokimo metas. Galvojau pasinaudosiu proga pabendrauti su jaunąją kartą. Norėjau papasakoti, parodyti, apšviesti, pamokyti, nukreipti. Trisdešimt paauglių, per 45 minutes. Ir reikia gi būti tokiai naiviai.

KLAUSIMAS: Kaip išsigydyti nuo naivumo?

ATSAKYMAS: Nebūk per griežtas pats sau, neleisk gėdai vesti tave į pražūtį. Sir 4,22.

Lengva pasakyti. Visada leidžiu gėdai vesti save į pražūti. Pralošiau šachmatais kartą. Taip gėdingai pralošiau, kad daugiau nebebandžiau nė karto. O juk nepuoliau mokytis, nesirinkau silpnesnio partnerio, tiesiog atsisakiau to užsiėmimo. Taip pat amžiams atsisakiau (juk savaime suprantama!) pavaduoti išprotėjusių paauglių mokytoją. Daugiau gyvenime tuo nebeužsiimsiu. Atsisakiau viešai sakyti pasveikinimą bendradarbiui. Atsisakiau dar kada nors eiti pas direktorių su prašymu. Atsisakiau dar kada nors bandyti kepti napoleoną… Atsisakiau, atsisakiau… Argi tai ne pražūtis? Panašu, kad jei taip ir toliau, tai greitai neliks jau ko ir atsisakyti. Nebent dar kur iš naivumo, nepagalvojusi kad susimausiu, įpulsiu.

Komentaras: nėra nieko, kas iš lauko įėjęs į žmogų galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina. Mk 7, 15

Ar tai reiškia, kad mane sutepa ne kitų pasmerkimas, nepritarimas, pašaipos, o tai kas mano viduje? Ar tai reiškia, kad už mano gėdą nėra atsakingas niekas kitas? Kaip gi taip! Juk jei niekas nesišaipytų, man ir gėda nebūtų. Jei visi susižavėję plotų mano oratoriniams ar kulinariniams gebėjimams, tai argi aš jausčiau gėdą? Galėčiau ir toliau sėkmingai kepti sutežusius napoleonus ir būti patenkinta. Betgi nebekepu! O gal man iš tiesų gėda? Gal mano gėda man sako, kad viduje nėra taip balta ir pūkuota, taip gražu ir tobula? Gal ji sako, kad iš tiesų aš darau kvailas klaidas, kai kurių dalykų nesugebu, kai kas man nesiseka, kai ko nemoku. Kad esu tokia pat kaip visi, netobula ir ribota.

Gėda, matyt, kaip ir kaltė, tik dar vienas sąžinės instrumentas man pranešantis: ,,Ei, ei! Vėl viduje ne taip, kaip vaizduoji išorėje. Kur tavo atsakomybė?“. Gėda, matyt, kaip ir kaltė, kaip ir nuoskaudos, tai – sąžinės būdai pranešti apie galvą iškėlusią puikybę. Kaip kad kūnas turi savo pranešimo apie pavojų priemones: skausmą, temperatūrą, kosulį. Pavojus sielai – puikybė, sako sielos reikalus išmanantys. Ji kaip sielos vėžys, devyngalvis slibinas. Vieną galvą nukerti, kitos atauga.

KLAUSIMAS: Kaip nugalėti puikybę?

ATSAKYMAS: ,,Puikybė tų, kurie gyvena taip, tarsi tikėtų, jog yra geresni už visus kitus, yra pagrįsta slaptu nesugebėjimu patikėti savo pačių gerumu. Jei įstengiu pakankamai aiškiai matyti, kad suprasčiau, jog esu geras, nes Dievas norėjo, kad toks būčiau, tuomet tuo pačiu metu galėsiu dar aiškiau matyti kitų žmonių ir Dievo gerumą. Tuomet geriau suprasiu ir savo paties trūkumus. Negaliu būti nuolankus nesuvokęs, kad esu geras, ir nesupratęs, kad tai, kas manyje gera, man nepriklauso, ir nepamatęs, kaip lengvai Dievo man dovanotą gėrį iškeičiau į savo paties pasirinktą blogį.“ – Thomas Mertonas.

O, brolyti! Kuo siūlytum remtis, kad aš patikėčiau savo pačios gerumu? Kokiais faktais? Turiu patikėti, kad esu gera, tiesiog todėl, kad Dievas taip norėjo? Norėti, kaip kad sakoma čia pas mus, nedraudžiama, bet faktai rodo ką kitą. Skaitykite, prašom, tekstą aukščiau. Aš iš tiesų netikiu savo gerumu. Ir savo savo netikėjimui paremti tikrai turiu svarių argumentų. Tiek daug turiu argumentų, kad tvirtai galiu tikėti savo blogumu.

Gyvosios psichologijos studija

Seminarai, grupės, konsultacijos. Vilnius, Liepyno 2-65.

Studijos pasiūlymai