PELKĖTA MARŠKA

Palaiminti turintys vargdienio dvasią; jų dangaus karalystė. Mt 5,3

Velkuosi per senamiesčio grindinį apsigobusi pelkėta marška. Sunkiai, plyta už plytos įveikinėju užsibrėžtą maršrutą. Iš taško A į tašką B. Po to pagal grafiką, iš taško B slinksiu į C. Pagal šios dienos grafiką turiu apsilankyti keturiose miesto vietose, susitikti su šešiais žmonėmis, suvaidinti kažkokius svarbius reikalus, kažką jiems pasakyti, atiduoti, perduoti, išgirsti… Ir dėl visa ko šypsotis. Šypsotis sekasi sunkiausiai. Dar žodį kitą išspausti, kad būtų suprantama ir į temą, – karts nuo karto pavyksta. Kartais net pavyksta išgręžti iš savęs susidomėjimą besiliejančiais plepalais apie kažką ir apie nieką, bet šypsotis… Kai jaučiuosi iki nosies panirusi į dumbliną pelkę,- šypsotis sunkoka. Kiekvienas šypsena viduje atsispindinti kaip klouno grimasa, išsunkia iš vidaus paskutinius syvus, palikdama tik pilką šleikštulį. Atrodo, kad skalpeliu nuo savo išdžiūvusio šulinio sienų vis gremžiu ir gremžiu paskutinius vandens lašus ir vis bandau juos įsiūlyti kam nors lyg tyro vandens stiklinę. Skauda. Gėda. Jaučiu begalinį troškulį. Gal todėl ir slankioju apsisiautusi pelkėta marška? Šalčio ir drėgmės iliuzija padeda neužtrokšti.

,,Diena tuščia kaip nupjauta pieva, kurioje galvą nulenkęs stovi liūdesys“, – rašė vienas nūdienos kūrėjas. Mano gaivinantis apsisiautimas daro mane nematomą. Tyliai moku praslinkti pagal savo grafiką neužkliudydama nėkieno žvilgsnio, nesutrukdydama, nepaliesdama. Užeinu išgerti arbatos. Arbatinė tuščia, porą mergelikių sėdi prie lango tik, šnabždasi. Stoviu įslinkusi tyliai, žvalgausi. Neužkliudau nėkieno dėmesio. Padavėja įnikusi į kasos aparatą nepakelia net galvos, mergelikės žvilgteli tarsi kiaurai, tarsi būčiau tik vėjo gūsis pravėręs duris, ledų dėžes nešiojantis vairuotojas kantriai vis apeina, kaip nevietoje riogsantį baldą. Stoviu taip, laukiu, tyliai verkiu ir gaubiuosi vis stipriau į savo pelkėtą maršką. Kad tik kas nepamatytų, kad verkiu. Kad tik kas pamatytų, kad atėjau… Primenu sau, kad atėjau arbatos. Įkalbinėju, drąsinu save: ,,Tu irgi gali nusipirkti arbatos, bent jau arbatos, pyragėlio paprašyti turbūt neišdrįsi, bet bent jau arbatos tai galima. Net ir tau galima“. Turiu pinigų ir pyragėliui, bet tikrai nepaprašysiu, pardavėja gali supykti, kad esu per daug įkyri, per daug noriu. Neturiu nieko, kuo galėčiau ją papirkti, nei šypsenos, nei malonaus žodžio.

Stoviu nudelbusi akis – esu verta tik arbatos. Su medumi norėčiau, bet jau per daug būtų. Per daug žodžių reikėtų ištarti, per daug turėčiau pareikalauti iš tos jaunos moters. ,,Net ir tavo buvimas gali kitą skaudinti“ – perskaičiau kažkur apie save. Nenoriu skaudinti. Renkuosi nebūti. Kiek galiu. Išmokau tylėti, nenorėti, nejausti, būti nematoma. Blogiausia, kad labai skauda. Jei taip neskaudėtų, turbūt, pajėgčiau suvisam nunykti. Dažnai prašau, kažko ten aukštai, pasiimk! Išlaisvink! Nepasiima… Siunčia vis darbus, žmones, pareigas. ,,Turi dar būti“, – sako. Taip ir velkuosi per gyvenimo grindinį apsigobusi pelkėta marška. Koks tikslas dar būti, jei…

Dulkės sugrįš į žemę,
Kur kadaise jos ir buvo,
O gyvybės alsavimas – pas
Dievą, kuris jį davė.
Miglų migla! – sako mokytojas. Viskas migla!
Mok 12, 7-8

Jei kreipčiausi į psichiatrą, man išrašytų vaistų nuo depresijos, jei nueičiau pas psichoterapeutą, – nustatytų, kad esu kamuojama gyvenimo beprasmybės jausmo, su stipriai išreikštu menkavertiškumu, kurį (greičiausiai) sąlygojo vaikystės traumos. O jei paklausčiau Kūrėjo, dovanojusio man Gyvenimą ir pareikalavusio ,,ištiesinti Jam takus“? Paklausiau…

ATSAKYMAS: Vieni dedasi turtingais, bet nieko neturi, kiti dedasi vargšais, bet turi didelius turtus. Pat 13,7

Ar turėčiau suprasti, kad deduosi vargše? Esu išpuikusi ir gobša? Mano puikybės pavidalai vėl ir vėl stebina savo neįtikėtinomis maskuotėmis. Kokia gi puikybė gali slėptis po nematomo, menkaverčio, nedrąsaus, bijančio kitus įskaudinti kauke? Koks gi gobšumas gali slypėti po nenoru paprašyti dar ir pyragėlio prie arbatos? Pažvelkite, žmonės, čia gi tiesiog įsikūnijęs Kristaus palaiminimas! Juk yra parašyta:

Palaiminti turintys vargdienio dvasią; jų dangaus karalystė. Mt 5,3

Kodėl gi aš nesijaučiu palaiminta? Juk elgiuosi ir jaučiuosi lygiai taip, kaip turinti vargdienio dvasią. ,,Kurgi mano šventumo aureolė“, – piktinasi mano tobulai užsimaskavusi puikybė. Ir kodėl gi taip skauda? Dievas visgi gailestingas… Pakančiai laukia, kol man nusibos dėtis vargše. Bet aš neskubu. Nes…

Gyvosios psichologijos studija

Seminarai, grupės, konsultacijos. Vilnius, Liepyno 2-65.

Studijos pasiūlymai