RANKOS

Man kitų žmonių rankos tarsi durys į jų širdis. Čiumpu jas ir glostau, ir čiupinėju, uostau, bučiuoju, – jei tik kas leidžiasi. Ypač, kai leidžiasi… Ir ima darytis stebuklai…

,,Galvoju aš, pavyzdžiui, apie rankas“, – rašo Justinas Marcinkevičius. – ,,Apie iškalbingiausią, taip daugiareikšmę kūno dalį. Niekas tiek nepasako apie žmogų, kiek rankos. Dailininkai tvirtina, kad rankos – tai antras žmogaus veidas

Įsiklausyk:

Rankų kalbėjimas

Rankų šauksmas ir rankų tyla

Užgesę rankos

Gerumu žydinčios rankos

Man rankos – tai jausmas. Į žmogaus rankas pažiūrėjus galiu pajusti jo sielą, išgirsti, ką kalba jo širdis.

Mano tėčio rankos paskutinėmis dienomis ant ligoninės patalo, kaip niekad, buvo grakščios ir trapios, nors jau vargiai besilaikančios už gyvenimo. Pasidavusios. Su pabaiga susitaikiusios. Liekni ilgi pirštai, kadais glostydavę man plaukus. Paimu tėčiui už rankos, glostau, lyg ir raminu, viskas bus gerai persakau savo prisilietimu, o jo ranka švelniu spustelėjimu man atsako: ,,Žinau, Lineli, laikas jau man, tik baisu kiek…“ – rankos pirštai įsikimba tvirčiau, paskui atsileidžia, lyg ir vėl susitaiko, ir vėl nurimsta kažko laukime. O tokia meilė, tokia šiluma iš jo rankų sklinda,  rodos niekada paleisti neįstengsiu, amžinai glostysiu, raminsiu ir raminsiuosi, nuolat glostoma jausiuosi…

O, kaip žydi tavo išblyškę delnai nakty/

Apsvaigę drugiai tupia ant jų ir užmiega.

Ant jų galėtų ilsėtis ir mano širdis – …

Henrikas Nagys ,,Mergaitės rankos“

Kito žmogaus rankos man ne antrasis veidas, o pirmasis. Tik į rankas žiūrėdama galiu matyti kuo žmogus gyvas,  ką kalba jo širdis. Noras imti ir laikyti savo žmones už rankų man pamažu tampa gyvybiškai svarbiu poreikiu, kartais net nebekontroliuojamu rankoholizmu. Mamos rankos įsikibusi galėčiau dienų dienas sėdėti. Toks gerumas, tokia ramuma apima. Jos rankos mažutės, mano delne lengvai pasislepia, bet kartu ir didelės. Tokios didelės – kad jose aš visa sutelpu. Apsikabinu jos rankomis, užsidengiu jos delnais ir pasislepiu nuo viso pasaulio. Niekas manęs nebenuskriaus. Toks saldumas, lyg supčiausi visatos glėbyje, lyg maitinama dangiška mana būčiau. Įsikibus mamai į ranką nebebaisu niekas. Bet ką galiu nuveikti, rodosi, visus sunkumus nugalėti.

O jos rankos tokios mažutės… Visada baltos, rūpesčio sklidinos. Kaip gali rankos būti rūpestingos? Bet štai žiūriu į mamos rankos ir suprantu, kad gali. Net ir ramiai skreite sudėtos rankos nuolat budinčios lieka…

Noriu užmigt. Tavo žydinčių rankų pusnynuos…

H. Nagys ,,Mergaitės rankos“

Rankos apie žmogų pasako daug daugiau, nei gali išpasakoti jis pats. Rankų veidas neturi kaukių, nevaidina, nieko neslepia. Sako žmonės: akys – sielos veidrodis. Gal… Man tai rankos – sielos veidrodis. Tikros, mylinčios, gyvenimo patirtį bei išmintį liudijančios. Tvirtos, minkštos, dėmėtos, raukšlėtos, virpančios, drėkstančios, šiltos, glostančios, stumiančios, liesos, nusilpusios…

Man kitų žmonių rankos tarsi durys į jų širdis. Čiumpu jas ir glostau, ir čiupinėju, uostau, bučiuoju, – jei tik kas leidžiasi. Ypač, kai leidžiasi… Ir ima darytis stebuklai… Įsikimbu savo vyrui į ranką ir pasaulis staiga tampa saugus, viskas paprasta ima rodytis, lengva. Priglaudžiu dukrytės ranką sau prie skruosto ir gyvenimo pilnatvė su visomis spalvomis sugrįžta. Pačiumpu sūnų už rankos, išmintingesnė pasijaučiu, nuveikti kažką gebanti.

Žmonių rankos daro stebuklus. Jos kalba, gydo, augina, moko, myli.

Sako, kad ir Dievas ne kaip kitaip, o tik per mūsų rankas savo darbus nudirba…

 

 

Gyvosios psichologijos studija

Seminarai, grupės, konsultacijos. Vilnius, Liepyno 2-65.

Studijos pasiūlymai