SKAMBUČIAI

Nesibičiuliauk su piktu žmogumi ir nebendrauk su karštakošiu, kad kartais neišmoktum jų elgesio ir neįpultum į spąstus. Pat 22,24.

Sublykčioja telefono ekranas. Ir vėl ji! Ir už ką man likimas ją atsiuntė. Kuo aš nusikaltau? Žinau, kad norės susitikti. Kaip visada. Ir kaip visada atsiliepiu…
– Alio? – Stengiuosi kalbėti ramiai ir žvaliai. Priešingu atveju, pasipils pamokymai, kaip aš neteisingai gyvenu ir ką turiu daryti kitaip.
– Labas, ko tavo balsas toks pavargęs?- Visgi mano pastangos rezultatų nedavė. – Tau prisiskambinti, tai kaip į prezidentūrą! Gal vėl sergi? Kiek tu gali sirgti? Reikia tau kažką galvoti, dabar gi žinai, aplink tiek vampyrų. Ar nešioji kokias nors apsaugas? Aš tau čia nupirkau tokį žiedelį, reikia susitikti. Negali šiandien? Tai jau tokia užsiėmusi pasidarei, net laiko nebeturi?
– Gal rytoj galėčiau… – Atsargiai veblenu, galgi man pasiseks ir ji rytoj pati negalės. Nepasisekė!
– Gerai bus ir rytoj, jei jau taip užsiėmusi. Skambinu, galvoju, kas čia iš pažįstamų pinigais apsišikęs… Klausyk, gal gali du šimtus paskolinti? Noriu čia tokį žaisliuką nusipirkti. Negali atvežti? Aš centre. Gali tik pervesti? Žinoma, kai žmogus nenori nieko kitam žmogui duoti ir prasideda visokie pervedimai. Aš, tai pasakysiu, negaliu pakęsti tų bankų…
– Kaip sekasi?.. – Bandau keisti temą.
– Kaip gali sektis, kai esi niekam nereikalingas? Kai visi vaidina tokius užsiėmusius, kad net susitikti negali? Vienintelį dar draugą turiu. Šunį.
– Tai gal rytoj susitiksim…
Kaip visada po pokalbio jaučiuosi kalta. Kalta, kad man geriau sekasi, kad turiu pinigų, kad esu užsiėmusi. Kalta, kad esu, kokia esu… Po kiekvieno pokalbio kaltė, kaip šaltas slidus šliužas vyniojasi aplink kaklą ir pamažu smaugia. Tuomet jau aš pati noriu su ja susitikti, kad tik atsileistų tas smaugimas. Susitinkam, išklausau, pabūnu, pamažu atsileidžia, atsipalaiduoja. Šluostausi mintyse prakaituotą kaktą, – atidirbau! Iki kito skambučio… Turbūt galėčiau neatsiliepti. Bet neatsiliepus, rezultatas vis tiek tas pats. Kaltė, kad neatsiliepiau, šnopuodama atsiveja mane net ir iš tolimiausio mobilios erdvės taško. Todėl dažniausiai atsiliepiu…
– Ką veiki? Vėl dirbi? Ir atsiranda durnių, kurie tau už tai moka? Ką savaitgalį veiksi? Važiuosi į Kauną? Žinai, ir man reikėtų. Paimsi mane? Kur man senei, su skaudančia nugara… Pati gi nenuvažiuosiu. Neturiu aš tiek pinigų, kad galėčiau sau leisti visur važinėtis. Kur mane paimsi? Centre? Gerai, su taksi privažiuosiu…
– Tai iki…
– Klausyk, čia aš dar pagalvojau… Kaip tavo vyras, pasveiko? Aš ir sakau, kai mano vyras grįžo iš tokios komandiruotės, tai insultas jam buvo ir pasimirė paskui greitai. Pagalvojau, kad ir taviškiui tas pats gali būti. Tu žiūrėk!

KLAUSIMAS: Kaip be kaltės būti?

ATSAKYMAS: Nesibičiuliauk su piktu žmogumi ir nebendrauk su karštakošiu, kad kartais neišmoktum jų elgesio ir neįpultum į spąstus. Pat 22,24.

Kad ,,neįpultum į spąstus”… Kad jau įpuoliau! Juk pirmiau buvo pasakyta:

Kas dosnus vargšui, tas skolina VIEŠPAČIUI; jis atmokės jam už gerą darbą. Pat 19,17

KLAUSIMAS: Argi piktas žmogus nėra vargšas? Dėl to ir tapęs vargšu, kad stokojo ir tebestokoja dėmesio, rūpesčio, atjautos?

ATSAKYMAS: Kas paliečia dervą, tas susitepa; kas bendrauja su įžūliu žmogumi, tas tampa į jį panašus. Kam gi imtis naštos, kuri tau per sunki? Sir 13,1-2.

Nelabai sunku atsakyti, kam gi imtis naštos, kuri tau per sunki. Tam, kad pasirodyčiau geresnė už kitus, mielaširdingesnė, nei tie, kurie tą vargšę supa. Kažkas eidamas pro šalį kartą leptelėjo: ,,Kaltė – tai tiesiog atsakomybės stoka“. Atsakomybės prieš savo sąžinę. Juk jei pagal sąžinę, tai ne dėl tos moteriškės gerovės aš taip kankinuosi, o dėl savo savimeilės pamaloninimo. Kas gi nenorėtų šventuoju kankiniu būti vadinamas? Niekas su ja nebendrauja, o aš štai aukojuosi! Argi ne malonumas? Jei pagal sąžinę, tai juk nebūčiau aš moters nelaime pasinaudojusi savo savimeilei pamaloninti? Būtų užtekę atsakomybės pripažinti, kad ,,našta tai man per sunki“.

KOMENTARAS: Kaip vanduo atspindi veidą, taip vieno žmogaus širdis atspindi kitą. Pat 27,19.

Visada galvojau, kad tai ji manimi naudojasi. Ir kaltė mano dabar gaunasi labai pagrįsta. Apgaudinėjau aš ją, vaidindama draugę, naudojausi jos nelaimingumu, kaip ji naudojosi mano. ,,Abi labi“, – kaip pasakytų mano močiutė.

Gyvosios psichologijos studija

Seminarai, grupės, konsultacijos. Vilnius, Liepyno 2-65.

Studijos pasiūlymai