KĄ DARYTI, JEI KITI MAN PAVYDI?

Esu labai jauna matematikė. Esu labai ambicinga ir turiu daugybę planų, svajonių ir norų. Noriu pakeisti Pasaulį, ir tikiu, tai padarysiu. Užsiimu įvairiais ne tik moksliniais, bet ir socialiniais projektais. Bet susilaukiu neigiamo požiūrio į savo veiklą. Juk aš moteris, dar per jauna kažką suprasti ir kažką mokėti, ir dar pakankamai išvaizdi, todėl tikrai neprotinga! Net iš aplinkinių susilaukiu nemalonių replikų. Bandau save raminti, kad žmonės man pavydi, bet tai nepadeda. Jaučiuosi nesaugi ir netvirta, kiekvieną kartą išgirdusi kažką užgaunančio. Kaip turėčiau su tuo tvarkytis?

Jei esate veikli, aktyvi, graži, siekiate ambicingų tikslų, labai gali būti, kad iš tiesų susiduriate su paprasčiausiu pavydu.

Pavydas, o ypač jo pirmtakas – polinkis pasilyginti su kitu ,,aš geresnis – aš blogesnis”,– nesvetimas žmogiškai prigimčiai. Žmonės, gyvendami nuolatinėje savęs vertinimo ir lyginimo su kitais sistemoje, neišvengiamai tampa pikti ir nusivylę, nes visada atsiras už juos geresnių, protingesnių, jaunesnių ir t.t… Tie geresni tuomet tampa kaltais dėl jų menkos savivertės ar kokių tai netobulumų. Ir tiems kitiems tada labai norisi atkeršyti: apkalbant, žeminant, smerkiant, ignoruojant… Panašu, kad su panašiu reiškiniu jūs ir susiduriate.

Pavydo fenomeno tyrėjai išskiria tokius pavydo raidos etapus (pagal K. Mudzybajev, 1997):

1. Pirmiausia vyksta natūralus, evoliuciškas pagrįstas socialinis pasilyginimas. Dėl subjektyvių socialinių motyvų yra aptariami kitų žmonių pasiekimai ir nesėkmės (beje, nesėkmės aptariamos mieliau). Dažniausiai žmonės pavydi materialinės gerovės, arba to, ką akivaizdžiai galima pamatyti. Retai, kas pavydi žmogui jo charakterio savybių, gebėjimo atjausti ir panašių, neapčiuopiamų dalykų. Socialinis pasilyginimas ir iš jo kylantis pavydas remiasi nepritekliaus pasaulėžiūra: ,,Aš pavydžiu to, ko man trūksta, ko aš neturiu“.

2. Rimtas pavydo augimo stimuliatorius yra pavyduolio ir to kuriam pavydima vienokia ar kitokia bendrystė. Tai yra, abu asmenys turi būti pakankamai arti socialinėje erdvėje. Ypač derlinga dirva pavydui augti yra vienodos startinės pozicijos (ta pati šeima, ta pati socialinė aplinka, tas pats išsilavinimas…) arba ta pati veiklos sfera. Turbūt pastebėjote, kad labai dažnai kaimynas pavydi kaimynui, brolis seseriai, mažiau pasiekęs klasiokas (žemietis, bendradarbis) daugiau pasiekusiam. Įvertinę, kad ,,toks pat kaip aš“, ,,niekuo ne geresnis“ staiga tapo pranašesniu, žmonės jautriai išgyvena savo pačių menkavertiškumą.

3. Menkavertiškumo išgyvenimą lydi neigiami jausmai ir neigiamos emocinės reakcijos.

4. Emocinė įtampa įjungia įvairiausius gynybinius mechanizmus, kad būtų išsaugotas savo paties orumas. Imama ieškoti varžovo (konkurento) trūkumų, nuvertinami jo pasiekimai, kad sau būtų galima pasakyti: ,,Argi to reikia pavydėti?“. Taip pat gali būti ieškoma priekabių ir silpnų pusių, kuriamos sąmokslo teorijos: ,,Žinau, kas jam čia padeda“… Visi šie sąmoningi ir nelabai sąmoningi veiksmai yra reikalingi vidinės įtampos sumažinimui ir neigiamų jausmų išreiškimui.

5. Jei vis dar nepavyksta atgauti emocinės pusiausvyros, tuomet kyla noras kažkaip atsikeršyti, ,,parodyti to išsišokėlio tikrąją vietą“, ,,demaskuoti“. Neretai šis noras pereina ir į veiksmus.

6. Visi konkretūs veiksmai yra nukreipiami į varžovo (konkurento) privalumo sunaikinimą. Kyla noras atimti tą pranašumą liudijantį daiktą ar pasiekimą. Taip vienas akademikas ima kaltinti kitą plagijavimu, vienas vadybininkas paslaugiai informuoja apie kito šnipinėjimą… Ir daug daug tokių istorijų galime paskaityti spaudos puslapiuose.

Savo laiške rašote, kad iš savo kolegų jau susilaukiate nemalonių replikų. Kaip matome iš pavydo raidos stadijų, nebetoli ir iki aktyvių keršto veiksmų.

Pabandykime suprasti, kas vyksta su jūsų bendradarbiais. Iš esmės, pavydas tai gilaus nusivylimo savo pasiekimais ir gebėjimais, išraiška. Po pavydu slypi savo paties netobulumo suvokimas, nusivylimas dėl savo nerealizuotų galimybių ir menkos savivertės. Pavydą galime įsivaizduoti kaip sluoksniuotą tortą, nes po juo slypi daugybė savivertės problemų, o virš jo daugybe sluoksniu ,,užtepamai“ įvairūs neigiami jausmai: agresija, susierzinimas, prislėgtumas, apatija. Juk pavydėti yra gėda? Net ir sau prisipažinti, kad pavydžiu, yra nesmagu… Todėl dažnai žmonės pavydą sugeba užmaskuoti net ir teigiamais ,,kremais“: ,,Ne ne aš nepavydžiu, aš tik juo rūpinuosi!“, ,,Ne ne, koks čia pavydas, aš tik linkiu jam gero…“

Panašu, kad jūs savo entuziazmu, ambicingomis idėjomis, jaunyste ir veiklumu, bendradarbiams sukeliate nemažai savo menkavertiškumo suvokimą lydinčių išgyvenimų. Jie, turbūt ne tokie jauni ir nebe tokie drąsūs, kad galėtų kelti sau ambicingus tikslus.

Rašote, kad suvokiate, jog jums tiesiog pavydi, tačiau tai jūsų nenuramina ir nepadeda. Ir tai tiesa. Suvokimo ir žinojimo, kas ten vyksta kitoje santykio pusėje ir kodėl, – neužtenka. Bet kuriame santykyje yra dvi pusės… Ir kažką pakeisti galime tik savo pusėje. Todėl labai svarbu prisiimti ir savo atsakomybės dalį už taip susiklosčiusius santykius su bendradarbiais.

Teigiate, kad norite pakeisti pasaulį ir tikite savimi, jau ir dabar realizuojate savo gabumus įvairiuose projektuose. Tik yra vienas ,,bet“…

Senovės išminčiai teigia, kad yra tik du kriterijai pasitikrinti ar einame teisingu keliu, link asmenybės brandos ir tobulėjimo.
• Pirmas kriterijus: kai einame teisingu keliu, mūsų gyvenime randasi vis daugiau džiaugsmo.
• Antras kriterijus: kai einame teisingu keliu, santykiai su kitais tampa vis geresni.

Remiantis šiais vertinimo kriterijais, galima būtų teigti, kad darote kažką ne taip, nes santykiai su kitas žmonėmis blogėja. Jums pavydi, kritikuoja, jaučiatės diskriminuojama dėl amžiaus, ar dėl gražios išvaizdos. Galime daryti išvadą, kad santykiai su aplink jus esančiais žmonėmis tikrai ne gerėja.

Tuomet, ką būtų galima daryti kitaip?

Atidėkime į šalį jūsų bendradarbių pavydą ir už to slypinčias jų pačių problemas, pažvelkime į situaciją iš kitos pusės. Iš tos pusės, kuri remiasi pasaulėžiūra, kad visi mūsų sunkumai ir problemos yra mūsų pamokos, o visi mūsų priešai – geriausi mūsų mokytojai.

Pažvelgę į bet kurią situaciją kaip į pamoką, pastebėtume, kad kitų žmonių elgesys su mumis niekuo nesiskiria nuo mūsų vidinio nusiteikimo tų žmonių atžvilgiu. Jei labai labai giliai ir net labai labai nestipriai aš konkuruoju su kitais dėl pasiekimų ar grožio, aplink mane, kaip tyčia, rinksis būtent tie pavyduoliai, kurie konkuruoja dar labiau. Žmonės jaučia mūsų nesąmoningai demonstruojamą pranašumą ir taip pat nesąmoningai reaguoja, stengdamiesi mus pažeminti.

Paprastai, kituose mus erzina būtent tos savybės, kurių mes nenorime pamatyti savyje. Tik išnaikinus savo paties priešiškumą, pavydą ar norą būti pranašesniu, mūsų aplinka ima keistis: atsiranda naujų, mus palaikančių žmonių; tie, kurie užgauliojo, tampa draugiškesni. O kartais įvyksta dar kažkas, kas paliudija, kad savo pamoką mes jau išmokome.

Kiekviena gyvenimo situacija, ypač nemaloni situacija, – mus kažko mokina. Galbūt jūsų situacija jus mokina draugiškumo ar kuklumo, gal gebėjimo priimti kritiką, o gal jūs turite išmokti pasikliauti savimi ir daryti tai, kas jums atrodo svarbu, nepaisant jokių išorinių komentarų.

Jei jums trūksta pasitikėjimo savimi ir negalite įgyvendinti savo projektų dėl to, kad kažkas nepritaria ar šaiposi, atminkite, kad užtenka bent vieno žmogaus, kuris jumis tiki ir jau galite veikti.Jei visgi ,,kaltas” jūsų požiūris į kitus žmones, mokykitės kurti lygiaverčius, bendradarbiaujančius santykius su kitais. Tai nėra labai lengva ir greitai išsprendžiama užduotis. Bet galite pradėti bent jau nuo sąžiningos savianalizės, ką jūs iš tiesų pati galvojate apie kitus žmones. Kokie jie jūsų akyse? Ar tikrai nėra nė vieno, kurį jūs gerbtumėte ir kuris jus palaikytų?

Bet kurioje situacijoje yra dvi atsakingos pusės su vienodais 50 % indėliais. Labai svarbu realiai įsivertinti, kokios jūsų indėlio į šią situaciją sudėtinės dalys. Ir tikrai tai ne jūsų amžius, lytis ar grožis. ,,Indėlius” paprastai sudaro lūkesčiai, reikalavimai, išankstinės nuostatos, nuoskaudos, nepasitikėjimas ir kiti panašūs mūsų vidinių mentalinių ar emocinių konfliktų produktai. Galvodami, kad kalti kiti, mes tampame bejėgėmis situacijos aukomis ir netenkame galimybės ką nors pakeisti. Tik prisiėmę savo atsakomybės dalį, mes atgauname laisvę padaryti kažką, kad situacija ar santykiai pasikeistų.

Tikiu, kad būdama gabi ir ambicinga įveiksite ir šią jums Likimo siųstą pamoką. Linkiu visų jūsų svajonių realizacijos ir gerų, palaikančių bendradarbių!

Užsiprenumeruokite mano straipsnius į el. paštą!

Klaida, pabandykite dar kartą.

Sėkmingai užsiprenumeravote, ačiū!

Gyvosios psichologijos studija

Seminarai, grupės, konsultacijos. Vilnius, Liepyno 2-65.

Studijos pasiūlymai

,,Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete”

Savo knyga siekiau įkvėpti skaitytoją nepasiduoti bejėgystei, kad ir kokią psichinės nesveikatos diagnozę beišgirstų. Norėjau priminti apie kiekviename mūsų esantį Dvasios karį, pajėgų susidoroti net su tamsiausia sielos naktimi.