KĄ DARYTI, KAI SANTYKIAI IMA SLĖGTI?

Su draugu draugaujame metus laiko, tačiau jaučiu, kad santykiai tampa sunkūs. Net santykių pradžioje buvo labai sunku su juo bendrauti, kiekvienas mano pastebėjimas ar nuomonės išsakymas sukeldavo jo priešiškumą, gynybinę reakciją į elementariausią smulkmeną. Dabar situacija kažkiek pagerėjo, bandome kalbėtis, tik tos kalbos dažnai pasibaigia žodžiais – „tu mane menkini“, „gruzini“ ir pan. Man po tokių teiginių kyla susierzinimas, pyktis, jaučiu nepagarbą. O tiksliau, tai suvedu į jo asmenybės problemą, kuri mane be proto skaudina. Ir tokių situacijų begalės. Jeigu namuose pritekėtų vandens, ar įvyktų kitas panašaus pobūdžio, nuo nė vieno iš mūsų nepriklausantis įvykis, jis jau kaltintų mane. Kaip aš galėjau palikti kažką neišjungtą, neatsakingai žiūriu ir pan. Pavargau, išsekau, jaučiuosi įsitempusi. Jis juk turėtų mane palaikyti, paguosti, netgi tuomet, kai išties būčiau kalta, nuraminti, o ne kaltinti ar smerkti. Tam ir yra artimas žmogus, kad su juo jaustumeisi saugiai. Nesakau, kad nebandėme ieškoti atsakymų, kodėl mums abiems taip yra, kodėl jo toks elgesys, kodėl mano tokios reakcijos į jo elgesį ir pan. Abu turėjome pakankamai (mūsų akimis žiūrint) sunkias vaikystes.
Priėjome prie to, kad aš vengdama jo reakcijų, stengiuosi viską nutylėti, daryti viena, nesidalinti su juo savo nuogąstavimais, baimėmis, džiaugsmais. Šiaip gyvenime esu emocionalus žmogus, todėl susikaupę emocijos, prasiveržia ašarų pavidalu. Verkiu, nes darosi per sunku, o tiksliau, nepakeliama viską kaupti savyje.
Nenoriu prarasti draugo, nes tikrai esu laiminga su juo (žinau, sakysite vertinkite jį už tai, ką jis turi tokio, dėl ko su juo jaučiatės laiminga, bet…), tačiau ir nenoriu nuprotėti taip gyvendama. Mums abiems (tikrai žinau, kad abiems), šie santykiai yra svarbūs. Abu esame subrendę, su didžiąja dalimi sutampančiomis vertybėmis. Esame išsilavinę, domimės psichologija, todėl bandėme ieškoti atsakymų be psichologo pagalbos, tačiau suprantame, kad vieni to neįveiksime.

Nors ir sunku spręsti apie jūsų santykius iš trumpo laiško, bet panašu, kad abu su draugu jaučiatės nesaugiai, menkai vienas kitu pasitikite.
Labai ryškiai laiške atspindėtas jūsų abiejų polinkis vienas iš kito kažko reikalauti. Ne be reikalo, matyt, atsirado žodis ,,gruzinti”… Panašu, kad tai, ko jūs reikalaujate iš savo draugo, ar tai ką jis įsivaizduoja, kad reikalaujate, – jam yra per sunku.

Kaip du sudėtingą vaikystės patirtį turintys žmonės, jūs neturėtumėte skubėti kurti labai artimo, prieraišaus santykio. Duokite vienas kitam daugiau erdvės, laisvės. Artėkite vienas prie kito pamažu, lėtais atsargiais žingsneliais. Kaip, kad Mažasis Princas artėjo prie Lapės …

Rašote, kad per metus jūsų santykiai pagerėjo, kad abu kartu ieškote išeities, domitės, skaitote, – tai nuteikia optimistiškai. Tačiau, kuriant santykius, ne tiek svarbu įvertinti vaikystės patirtį ir diagnozuoti vienas kito problemas, kiek nepalyginamai svarbiau – elgtis vienas su kitu pagal natūralius vyro ir moters poreikius.
Rašote, kad draugui sunku klausytis jūsų patarimų ir ,,pastebėjimų”. Jis pyksta ir sako, kad turi savo galvą. Išmintinga moteris turėtų žinoti, kad vyrą labai skaudina nuolatiniai smulkmeniški moters nurodymai, priekaištai, ,,pastebėjimai”, vyro elgesio komentarai ir vertinimas. Išmintinga moteris, jei ji iš tiesų gerbia savo vyrą, niekada nesielgs taip, tarsi ji nepasitikėtų vyro gebėjimais susiorientuoti ar rasti sprendimą. Jūsų aktyviai demonstruojama nepagarba ir nepasitikėjimas savo draugu labai stipriai kenkia santykiams ir juos ,,gruzina”. Jei visgi šis santykis jums brangus, pabandykite pamažu keistis pati! Pasistenkite iš geriau išmanančios ir visažinančios egzaminuotojos transformuotis į pagarbią ir dėkingą moterį. Toks būtų laimingų, ,,negruzinančių” santykių receptas. Intelektinė priežasčių analizė nė vieniems santykiams realiai dar nepadėjo. Kaip nepadeda ir nuolatinis bandymas ,,kalbėtis apie santykius ir problemas”. Todėl negaiškite laiko psichologinių knygų skaitymui, tiesiog veikite!

Dar keletas recepto sudedamųjų dalių:
• Venkite instruktuoti vyrą, kaip ir ką jam daryti.
• Nereikalaukite iš vyro, kad jis atliktų savo pareigas. Leiskite sau patikėti, kad jis ir taip pakankamai protingas, kad žinotų, už ką yra atsakingas.
• Venkite posakių:
,,Aš taip ir sakiau…“; ,,Aš taip ir žinojau“.
,,Aš geriau pati padarysiu“
,,Aš geriau žinau“.
,,Patylėk…“
,,Kur aš žiūrėjau, kai už tavęs tekėjau…“
• Nelyginkite savo vyro su kitais vyrais: ,,O mano bendradarbis (kaimynas, draugės vyras) tai…“
• Nebauskite vyro savo tylėjimu.

Užsiprenumeruokite mano straipsnius į el. paštą!

Klaida, pabandykite dar kartą.

Sėkmingai užsiprenumeravote, ačiū!

Gyvosios psichologijos studija

Seminarai, grupės, konsultacijos. Vilnius, Liepyno 2-65.

Studijos pasiūlymai

,,Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete”

Savo knyga siekiau įkvėpti skaitytoją nepasiduoti bejėgystei, kad ir kokią psichinės nesveikatos diagnozę beišgirstų. Norėjau priminti apie kiekviename mūsų esantį Dvasios karį, pajėgų susidoroti net su tamsiausia sielos naktimi.