KĄ DARYTI, KAI VYRAS NEPADEDA?

Aš jau pavargau nuo kasdienių rūpesčių ir šokinėjimų apie visus. Per dieną pavargstu su vaiku, o jis grįžta iš darbo, įsijungia feisbuką, autogidą ir panašiai, o aš jam darau valgyt, po to vakarienę mažiukui ir taip diena iš dienos.. Atrodytų, kas čia tokio – normalu. Bet toks jausmas, kad sukuosi namie tik aš, sprendžiu problemas aš, atsakomybė man..! Vyras nesugeba susirinkti kojinių, išmėtytų prie lovos, koka kolos butelių, pavalgęs kartais net lėkštės neįdeda į kriauklę, o apie indų plovimą galima pamiršt! Siurbiu aš, plaunu aš, skalbiu aš, vaiku 99% rūpinuosi aš… Sakau jam, pavargau, viskas, o jis man – o tu galvoji aš nepavargstu darbe? Na taip, žinau gi, kad ir jis dirba, bet ta psichologinė įtampa mane pražudys ir aš jau ant ribos iššokimo per langą. Nebūtų mažiukės, tai taip ir padaryčiau!
Negana viso šito, mums dabar sunku su pinigėliais. Bėda tame, kad jo išsilavinimas vidurinis, todėl pasirinkimas darbo ne itin platus, bet norint, kiekvienas randa. O jam visą gyvenimą viskas buvo duota, močiutė į lovą nešdavo pusryčius, mama iki 25 metų jam duodavo pinigų, nedirbo jis, nebaigė mokslų, na baigė virėjų mokyklą. Neieško geresnio darbo. Nu ok, nuo tada aš ieškausi darbo ir bandysiu kažkur palikt mažiukę. Nes aš baigus viena aukštąją, dabar kitoj mokausi…
Atmetus visas šitas problemas – buitis ir darbas – lieka lova. Nežinau kodėl, bet aš net nenoriu miegot su juo vienoj lovoj, nenoriu su juo šnekėt, nenoriu, kad jis liestųsi ir išvis man geriausia, kai mes susipykę, nes tada lieku pati su savimi ir galiu visiškai atsiduoti mažiukui.
Kas man yra? Gal tikrai reikia skirtis? Net nenoriu galvoti, kad mes galime būti laimingi, nes jausmas toks, kad niekad tokie ir nebuvom.

Jūsų laiške daug nusivylimo, pykčio, liūdesio, bejėgystės ir vienatvės. Panašu, kad išgyvenate rimtą emocinę krizę. Gimus vaikui, tokios krizės kartais ištinka jaunas šeimas, ypač, jei santuoka buvo sukurta skubotai, mažai vienas kitą pažinus. Su vaiko gimimu užgriuvę rutininiai rūpesčiai tuomet tampa rimtu išbandymu bet kuriam santykiui. Naujagimis reikalauja daug dėmesio ir kantrybės, o galimybės pabėgti nuo buities sumažėja; vyras ima vengti buitinių pareigų, nes yra pernelyg nesupratingas arba tiesiog jaučiasi atstumtas. Taip moteris lieka viena su visais namų ir motinystės rūpesčiais ir be fizinės, ir be emocinės pagalbos. Užsisuka uždaras ratas. Kaupiasi abipusiai kaltinimai ir nuoskaudos. Moteris pyksta, kad vyras nepadeda, vyras nepadeda, nes moteris pyksta.
Jūsų išgyvenama situacija pilnai atitinka krizės apibrėžimą psichologijoje, kur krizė suprantama kaip emocinio ir protinio streso situacija, per trumpą laiką reikalaujanti pokyčių veiksmuose ir/ar pasaulėžiūroje.
Atkreipkite dėmesį į antrą apibrėžimo dalį! Krizė – tai situacija, reikalaujanti pokyčių veiksmuose ir / ar pasaulėžiūroje. Kokie gi pokyčiai būtų svarbūs jūsų situacijoje? Veiksmų ar pasaulėžiūros? Kad kažkokie konkretūs veiksmai ar pokyčiai neišvengiami, galite spręsti iš to, kad jūs savo krizėje pasiekėte paskutinę stadiją:
1. Pirminis įtampos augimas, kuomet išbandomi įprasti problemos sprendimo būdai
2. Tolesnis įtampos augimas, kuomet įprasti problemos sprendimo būdai nepasiteisina.
3. Dar didesnė įtampa, reikalaujanti mobilizuoti visus vidinius ir išorinius resursus.
4. Itin aukštas nerimo lygmuo, lydimas depresyvių jausmų, bejėgiškumo ir beviltiškumo.
Taigi, į klausimą, kas jums yra, atsakiau. Į klausimą, ar reikia skirtis, atsakau vienareikšmiškai – nereikia. Reikia keisti savo elgesį ir pasaulėžiūrą.
Juk ir pati rašote, kad kartais būna minčių, kad viskas bus gerai, kad esate šeima, kad esate jauni ir viską išgyvensite. Nors vadinate šias mintis saviapgaule. Panašu, kad jaučiant didelį nuovargį ir nusivylimą šeimyniniu gyvenimu, jums kol kas sunku priimti bent kiek optimistiškesnes mintis.
Siūlau pradėti nuo labai efektingos praktikos – ,,Dėkingumo dienoraščio”. Kiekvieną dieną (geriausia vakare) parašykite po kelis sakinius, už ką jūs esate dėkinga savo vyrui, savo likimui (jei esate tikinti, galite rašyti už ką esate dėkinga Dievui) ir sau pačiai. Skirkite tam mažiausiai 15 min ir rašykite šį dienoraštį tris mėnesiu. Pokyčius savo nuotaikoje ir santykiuose su vyru imsite matyti jau po poros savaičių.
Linkiu jums kantrybės ir tikėjimo, kad kiekviena krizė gali būti įveikiama.

Užsiprenumeruokite mano straipsnius į el. paštą!

Klaida, pabandykite dar kartą.

Sėkmingai užsiprenumeravote, ačiū!

Gyvosios psichologijos studija

Seminarai, grupės, konsultacijos. Vilnius, Liepyno 2-65.

Studijos pasiūlymai

,,Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete”

Savo knyga siekiau įkvėpti skaitytoją nepasiduoti bejėgystei, kad ir kokią psichinės nesveikatos diagnozę beišgirstų. Norėjau priminti apie kiekviename mūsų esantį Dvasios karį, pajėgų susidoroti net su tamsiausia sielos naktimi.