rhendi-rukmana-193672 (2)

Ką reikia daryti, kad būtų dar blogiau nei yra

Kažkada labai seniai Danijoje gyveno toks Soren‘as Kierkegaard‘as. Ir parašė jis tokį menkos apimties, bet svaraus turinio pamąstymą ,,Laukų lelija ir padangių aukštis“. Ir siūlė jis žmogui mokytis gyvenimo meno iš laukų lelijos ir iš padangių paukščio. Nes manė jis, kad žmogui su tuo gyvenimo meno neišmanymu visai striuka. Nei džiaugtis, nei gyventi, nei kentėti nebemoka.

Vargu, ar kas pasikeitė nuo Kierkegaard‘o laikų… Ypač kalbant apie nūdienos piliečio santykį su kančia. Tokio opumo kentėjimui prieš du šimtus metų dar net nebuvo, o jau tada filosofas nuogąstavo, kad žmonės nei gyventi nei kentėti nebemoka. Įdomu, ką jis sakytų dabar? Kai be profesionalų pagalbos nė viena krizė nebeįveikiama. Kai su kasdieniškiausia bėda be namudinio apsisvaiginimo nebeįmanoma apsieiti. Įdomu, ką dabar sakytų gerbiamas filosofas, pamatęs kiek ramsčių ir ramentėlių žmonės yra prisikūrę, kad tik negailestingo gyvenimo naštos jų nepalaužtų. Kiek psichopagalbos ir savipagalbos būdų yra prigaminta, kiek tarnybų pristeigta, kad tik kažkaip, pečius tvirtai surėmę paprasčiausius gyvenimo įvykius atlaikytume.

Gal teko kada matyti nūdienos žmogui stresą keliančių įvykių sąrašą? Sąrašo viršuje vardinamos tokios nelaimės, kaip artimojo mirtis, darbo netekimas, vaiko gimimas, persikraustymas ir panašūs gyvą žmogų neišvengiamai ištinkantys dalykai. Tokių dalykų psichologai priskaičiuoja šimtais. Susidaro įspūdis, kad kas benutiktų, viskas kelia stresą ir žaloja psichiką. Ar tai būtų neišlaikytas egzaminas, ar skyrybos, ar eilinė sloga. Stresas nemalonus, jis kelia kančią. Su kančia santykis, švelniai tariant, įdomus.

Ne visai švelniai tariant, ganėtinai infantilus.

Laike, kuomet ligos, nelaimės ir kitos problemos žmogų aplenkia, dauguma žmonių tvirtai laikosi nuomonės, kad jų gyvenimas turi būti sklandus, lengvas ir malonus, o viskas, kas sunku ir nemalonu, privalo juos ratu apeiti.

Laikas po to, kai paaiškėja, kad dalykai, kurie turėjo žmogų aplenkti, visgi jo neaplenkė, vadinamas kentėjimu ir skiriamas jis įvairiausiems bandymams kažkaip su šia neteisybe susitvarkyti. Dažniausiai klausimas, ką dabar daryti, sprendžiamas įprastuoju būdu, tai yra daroma viskas, kad būtų dar sunkiau ir kad kančia dar labiau išdidėtų.

O kad kančios akivaizdoje galima elgtis ir ne taip įprastai, tai yra, nedaryti nieko, kas kančią didintų, – mūsuose jau seniai pamiršta.

Nuo kentėjimo niekas nėra atleistas, nuo skaudžių gyvenimo įvykių taip pat niekas nėra apsaugotas, bet savo kančią galima tik iškentėti, tyliai ir paprastai, arba galima iš jos pasigaminti sielvarto bei savigailos liūną ir pamažu jame nugrimzti. S. Kierkegard’as šį liūną vadina ,,sielvarto ir neištvermės nuodėme“.

,,Kančios išdidinimo“ modelis šiai dienai populiarus ir visokeriopai skatinamas. Susilaikymas nuo kančios išdidinimo – vadinamas antihumaniška, viduramžiška atgyvena, neatitinkančia laikmečio dvasios. Apie savo kančias šiuolaikinės visuomenės pilietis primygtinai raginamas pliaukšti į kairę ir į dešinę, kuo daugiau ir išsamiau, tuo, kaip sakoma, jam bus geriau.

Kierkegard’as, atvirkščiai, kenčiantįjį ragina tylėti. Kaip tą daro paukštis ar laukų lelija. Nes, pasak filosofo, tylus kentėjimas kančią supaprastina ir ištyrina:

,,Lelijai kentėti yra kentėti – nei daugiau nei mažiau. Tačiau būtent tada, kai kentėti yra nei daugiau nei mažiau negu kentėti, kančia supaprastinama ir ištyrinama, kiek tik įmanoma sumažinama. Dar labiau sumažėti ji nebegali, nes ji vis dėlto yra ir yra tuo, kuo yra; užtat padidės be galo, jei tik nebus nei daugiau, nei mažiau negu tai, kas yra. Kai kančia yra nei didesnė, nei mažesnė, taigi apibrėžta, ji yra – nors ir būtų didžiausia kančia – mažiausia, kokia tik gali būti.“

Kodėl žmogui siūloma mokytis iš paukščio ir lelijos? Todėl, kad paukštis geba būti tylus savo kančios akivaizdoje. Net ir šlubuojantis balandis nestovi nunarinęs varvančio snapo ir nesielvartauja kur patvory nugriuvęs. O krypuoja sau, lesioja, neskelbia bado akcijų, nekrenta akmeniu nuo aukščiausios olos, suvokęs žmonių žiaurumą.

Arba gal gedinčią leliją pavyktų įsivaizduoti? Auga sau lelija kartu su kitomis, atėjo žmogus, išrovė jos gimines ir artimuosius, liko vienut viena. Išgyvendama nepakeliamo vienišumo sielvartą ji nusprendžia nebežydėti: ,,Ech, nebeverta ir man gyventi“ – nusprendžia likimo nuskriaustoji ir tyliai ašarodama neria į ežero gelmes.

Nei padangių paukštis nei laukų lelija iš savo kančios nekuria dramų. Jie tyli. Jie gyvena toliau.

Žmonės elgiasi kitaip. Kančios akivaizdoje atsisakydami tylos, jie savo kančią deformuoja. Iš paprasčiausios netekties ar bet kurio kito emocinio skausmo jie padaro kažką žymiai daugiau arba žymiai mažiau (kas iš esmės yra tas pats, tik daugiau kainuoja). Toks negebėjimas tyliai ir ramiai, be dramų ir fejerverkų, išbūti kančios akivaizdoje galop juos prislegia tiek, kad būtis tampa nebepakeliama.

,,Tačiau tylusis paukštis save yra atleidęs nuo to, kas kančią didina – nuo kitų neprasmingos atjautos, kas kančią ilgina – nuo daug kalbų apie kentėjimą, kas daro kančią blogesniu dalyku nei pati kančią – sielvarto ir neištvermės nuodėme“, – rašo S. Kierkegaard‘as.

Žmones, visaip kaip savo kančią demonstruojančius, filosofas vadina neviltingaisiais. Neviltingieji pasižymi noru savo kančią išpasakoti, išrėkti: ,,O kad balsas manasis būtų lig vėtros, kad galėčiau kaip tą kančią kenčiu išsakyti!“ Taip savo kančią jie dar labiau išdidina, dar stipriau ją pajaučia“ (S. Kierkegaard).

Taigi, iš kančios padaryti kažką nebepakeliamo yra du būdai:

1) Kančią išdidinti.

2) Kančią sumenkinti.

Kančią išdidina: skausmingos situacijos eskalavimas, pasakojimas-perpasakojimas, nesibaigiantis vidinis gromuliavimas. Kaltų ieškojimas ir garsiai išsakomos dejonės dėl negailestingo likimo; piktinimasis; užuojautos prašinėjimas; kalbėjimas apie savo kentėjimus su pretenzijomis tiems, kurie galėtų būti kalti ir su pavydu tiems, kurie kenčia mažiau. Taip pat nuolatinis emocinių žaizdų krapštinėjimas, analizavimas, to paties ,,siaubo filmo“ peržiūrinėjimas šimtus kartų. Aiškiaregiškų ir toli siekiančių išvadų darymas. Be žodinio kančios didinimo, lygiai taip pat sėkmingai veikia ir tampriai prisriegtos kančios grimasos veide; netgi drabužiai: juodai pilki, neaiškios formos kūno apvalkalai, pabrėžtinai reprezentuojantys likimo aukos įvaizdį. Ir aišku, kad pastovus kančios minčių mintijimas: ,,Koks aš vargšas, koks aš nelaimingas… ne gyvenimas, o vargų vargas, bėdų bėda…“.

Talentingiems kančios didintojams nereikia net ir rimtesnės bėdos, iš eilinės nesėkmės jie sugeba išpūsti katastrofą. Bet kurį susipykimą geba paversi santykių krize, jei tik pasistengia.

Tarkim, vaikas eidamas iš mokyklos pametė telefoną. Kaip iš šio įvykio patirti kuo didesnį stresą? Pirmiausia, reikėtų suvokti, kad telefono pametimas tai ne šiaip įvykis, o tai ženklas, kad su jūsų vaiku kažkas negerai. Taip pat tai įrodymas, kad jūs blogi tėvai, o miesto gatvėse pilna nusikaltėlių. Jei streso dar mažoka, galima apie šeimą ištikusią nelaimę kelis kartus rimtai pasikalbėti su vaiku, dar būtų gerai jį kaip reikiant pamokyti, tai yra nubausti. Dar galite išsakyti savo ilgai kauptą nuomonę apie netikusius tėvo (motinos, uošvio, anytos) genus. Krizės įtvirtinimui papasakokite apie tai visiems, kas norės jūsų klausytis. Ypač tiems, kurie padės šioje nelaimėje įžvelgti dar daugiau priežasčių kančiai. Ir būtinai pasidarykite toli siekiančias išvadas: ,,Mano vaikas žioplys, nieko gero iš jo nebus” ir pan… Ai, vos nepamiršau paminėti, jokiu būdu neleiskite sau užsimiršti. Savaitę kitą po šio sukrečiančio įvykio vaikščiokite niūria veido išraiška, taip turėsite progą dar ir dar kartą paaiškinti visiems besidomintiems, kokia nelaimė ištiko jūsų šeimą.

Aišku, čia pateikiau tam tikrą šaržą, retas kuris iš buitinio įvykio sugeba tiek išspausti. Bet jei nelaimė pasitaiko bent kiek skaudesnė ir be didelių pastangų, ir be įgimtų gebėjimų neišsenkančios kančios šaltinį iš jos galima padaryti.

Kad taip neatsitiktų, Kierkegaard’as siūlo savo kančios akivaizdoje tiesiog susikaupti ir patylėti. Šio pasiūlymo nereikėtų priimti visiškai tiesmukai. Čia nekalbama apie partizaninius tylos įžadus. Filosofas siūlo tylą, kaip santykį su kančia. Rekomenduojamas tylus santykis su tuo, ką jaučiu. Ir tai visai ne tas pasipūtėliškas sprendimas, kai kančios akivaizdoje žmonės pasirenka tylėti kaip žemė: ,,Niekam nieko neprasitarsiu ir ašarų niekam nerodysiu“. Tylus santykis su kančia reiškia nuolankumą, kai kančia priimama tokia, kokia ji yra ir su tais jausmais, kuriuos ji kelia, kai net savo paties mintyse žmogus apsieina ir be ignoravimo, ir be perdėtos graužaties. Net ir tyliai pats sau bėdžiaus raudų nerypuoja iki visiškai išsenka.

Artimojo netektį, tokia kokia ji yra, taip pat galima išgyventi nuolankioje vidinėje tyloje. Bet galima iš jos padaryti ir didžią dramą, su žiūrovais ir su orkestru, apkarstant visą savo būtį dėmesį patraukiančiomis afišomis: ,,mano kančia didžiausia,“; ,,niekas nepajėgus suprasti, ką aš išgyvenu“; ,,niekas manęs šiame gyvenime jau nebedžiugins“; ,,šitie sužalojimai lydės mane visą likusį gyvenimą ir nebematyti man saulės šviesos“; ,,jam išėjus nebelemta ir man džiaugtis gyvenimu”; ,,po tokio dalyko, nebeturiu teisės gyventi“.

Kažkada labai seniai, maždaug prie trisdešimtį metų, dar būdama paauglė Regina bandė žudytis. Bandymas buvo nesėkmingas. Bet toliau sekusi savigraužos ir savęs smerkimo drama, pavadinimu ,,Aš nusikaltau Dievui ir Gyvenimui, todėl esu niekingas padaras“, – buvo vaidinama sėkmingai. Visose jos gyvenimo scenose. Regina buvo vieniša ir nelaiminga. Pati sau auka ir pati budelis. Ji buvo neverta nei meilės, nei mėgiamos veiklos, nei padoraus atlygio už savo ,,menkus darbelius“. Darbus, beje, ji rinkdavosi kuo paprastesnius, nes buvo neverta dirbti geresnių. Partnerius taip pat rinkdavosi tik tokius, su kuriais net ir prie geriausio noro, nesigautų ,,nieko rimto“, jau vedusius, susenusius ar šiaip globotinus. Po tokio nusikaltimo, kurį ji padarė paauglystėje, nusikaltimo prieš patį Dievą, ji ,,su visam“ atsisakė teisės džiaugtis gyvenimu. Visos dienos (daugiau nei 11000 dienų!) sekusios po šio nusikaltimo buvo vertinamos tik kaip nevykęs bandymas išpirkti neišperkamą kaltę.

Liūdna Reginos istorija akivaizdus pavyzdys kaip galima savo širdperšą dėl kažkada įvykusio dalyko išdidinti iki kosminių mastų, pasinerti į ją ir joje apsigyventi.

Kančią sumenkina, tai yra, taip pat padaro ją tuo, kas ji nėra: apsimetinėjimas, kad kančios nėra (,,nieko ypatingo neįvyko“); savo jausmų ignoravimas (,,man viskas gerai“); kančios neigimas (,,žmonėms nutinka ir blogesnių dalykų“) ir bet koks kitas savęs apgaudinėjimas, kad nėra taip, kaip yra.

Nutilti kančios akivaizdoje – tai leisti jai tapti tuo, kuo ji yra: jausmu, išgyvenimu, apibrėžtu laike ir situacijoje. Nutilti ne tik išoriškai, bet ir vidumi – priimti savo kančią taip, kaip ji buvo duota, tokią, kokia ji atėjo į tavo gyvenimą.

Nesugebantys nutilti kančios akivaizdoje, nei viduje, nei išorėje, negebantys priimti kančios taip, kaip ji buvo duota, daro iš jos tai, kas ji nėra. Ir tampa neviltingaisiais. Nusivylusiaisiais. Gyvenimo naštos nebepakeliančiais ir besižudančiais. Kuriems niekas nebesugeba padėti: nei artimieji, nei psichologai, nei ištisos prevencinės programos.

Ypač, jei ir ta ,,pagalba“ sukurpta pagal tą patį kančios didinimo modelį.

Pavyzdžiui, žmogus ateina pas pagalbą siūlantįjį, kančioje jau beskęstantis ir ten išgirsta, kad taip, tu patyrei didžiulę traumą, randai tau liks visam gyvenimui, niekada nebebus taip, kaip prieš tai, o tavo psichika jau sužalota amžiams… Tokia ,,pagalba“ tik  dar tvirčiau prikala žmogų prie likimo nuskriausto, traumuoto nelaimėlio kryžiaus. ,,Man daktarė sakė, kad aš visą gyvenimą turėsiu gerti antidepresantus, nes vaikystėje patyriau seksualinį tvirkinimą, o čia trauma visam gyvenimui. Ar tikrai?“, – klausia jaunutė mergina.

Be ,,tiesos“ sakymo yra dar vienas ,,pagalbos“ kenčiančiam būdas, taip pat sėkmingai kančią didinantis. Jis vadinasi ,,pakalbėkime apie tai“. Pakalbėkim, aptarkim, paanalizuokim. Tą daryti juk daug lengviau, nei iš tiesų jausti tai, kas jaučiasi? Apiplepėti, apdejuoti, pasikapstyti kas čia ir kodėl, daug paprasčiau, nei kenčiančiojo tyloje išbūti. Ypač patyrę kančios didintojai, atsiprašau, pagalbos teikėjai, mėgsta kančios analizės techniką. Buitiškai ji vadintųsi taip: ,,Pasikapstykime kartu po tavo kančios žaizdas“. Kad, gink Dieve, žaizda nesugytų, kad nė vienas faktas, nė viena skausminga emocija nenugrimztų į užmarštį. Įdomu, ką kūno gydytojai pasakytų apie tokį žaizdų gydymo būdą?…. Ateina pilietis pas traumatologą su atviru kojos lūžiu, o tas krapštosi, išlindusį kaulą sukioja, ,,ar taip pasukus labiau skauda, ar kai taip pasuku?“, – klausinėja, paskui apibintuoja, užcementuoja ir liepia kitą dieną ateiti. Tada ir vėl atplėšia gipsą, kaulą kaip buvo į paviršių išsitraukia ir vėl žiūri, ar taip labiau skauda, o gal jau kitaip labiau skauda. Visai juodas jumoras gautųsi. Bet žodinė ,,pagalba“ kenčiančiam kartais būtent tokiu būdu ir teikiama…

,,Ką tu jautei po mamos laidotuvių? Nenori apie tai kalbėti? Blogai. Reikia kalbėti apie savo jausmus! Kuo daugiau išsikalbėsi, tuo tau bus geriau. Nieko nejautei? Negali taip būti, tau turbūt labai buvo skaudu? Neigti savo skausmą, labai blogai, taip žmonės paskui ir vėžiu suserga. Pagalvok, gal tau buvo liūdna? Buvo?! Na va, aš ir sakau, čia jau antra gedėjimo stadija! Papasakok, kaip tu išgyvenai savo liūdesį. Nežinai ką pasakoti? Aš tau padėsiu. Prisimink mamos laidotuves, prisimink, kaip tu grįžai iš kapinių. Prisimeni? Ne?! Aš tau priminsiu. Prisimeni, praeitą kartą pasakojai, kad kai grįžai namo, tu apsiverkei, nes namuose buvo labai tuščia. A, prisiminei, na gerai, pasakok toliau. Kaip jauteisi, kai apsiverkei? […]. Paskui tu dar turėsi jausti pyktį. Čia bus trečia gedėjimo stadija. Nebijok pykti ant savo mamos, tas tau padės greičiau su gedulu susitvarkyti. O kaip dabar jautiesi, kai apie tai pakalbėjome? Skauda? Gerai, kad skauda, turi skaudėti, ką tu sau manai, mamą gi palaidojai…“

Ne viena psichologijos mokykla garsina seną tiesą – ,,kurį šunį maitinsi, tas ir stiprės”. Maitinsi niūrų, piktą ir agresyvų, stiprės blogasis, maitinsi – gerąjį, stiprės gerasis.

Man iš tiesų sunku suvokti nuolatinio mintijimo ir/ar kalbėjimo apie tai, kas skaudaus buvo patirta, privalumus – iškeliant iš atminties visas smulkmenas ir jas aptariant, analizuojant ir peranalizuojant.  Nebent būtų tenkinami kokie tai labai jau savotiški besikalbančiųjų poreikiai. Deja, šiai dienai emocinės pagalbos erdvėse, – ,,pakalbėkim apie tai“ – pristatoma kaip panacėja nuo bet kokios kančios ar traumos. Ir tuo užsiima kas tik netingi, nuo diplomuotų iki ,,virtuvinių“ padėjėjų.

Tuo tarpu paklausus žmonių, išgyvenusių skausmingus gyvenimo įvykius, kokia pagalba jiems būtų pravertusi, visi vieningai paprasti: ,,Būčiau norėjęs, kad kas nors šalia manęs tiesiog būtų pabuvęs“.

O siekiantiems sveikesnio santykio su savo kentėjimu, bei norintiems padaryti viską, kad nebūtų blogiau nei yra, Jalad ad Din (ad Din) Rumi patarimas:

Nustok vaikščiojęs savo paties šešėlyje,

mėgaudamasis kvailomis mintimis.

Pakelki galvą, pažiūrėk į saulę,

ženki tarp gėlių, tapk žmogumi.

Negyvenk tamsoje  kaip naktinis paukštis,

melskis už savo vaizduotės pabaisas.

Kelkis ir ieškok šviesos, žvelk saulės kryptimi.

 

Kelkis ir ieškok šviesos… Maitink savo baltąjį šunį ir neleisk, kad kas paslapčia mėtytų kaulus juodajam, kad ir kokiu išmaniu kinologu prisistatęs būtų. Visuomet maitink tik savo baltąjį šunį, net ir kančios akivaizdoje.

 

 

Užsiprenumeruokite mano straipsnius į el. paštą!

Klaida, pabandykite dar kartą.

Sėkmingai užsiprenumeravote, ačiū!

Gyvosios psichologijos studija

Seminarai, grupės, konsultacijos. Vilnius, Liepyno 2-65.

Studijos pasiūlymai