KĄ SAKYTI ŽMOGUI, IŠGYVENANČIAM NETEKTĮ?

Dažnai tenka dalyvauti laidotuvėse. Toks jau amžius mano… Bet iki šiol nežinau, ką sakyti mirusiojo artimiesiems. Visuomet pasimetu. Sakau kažkokias banalybes, net pačiai gėda paskui. Jaučiu, kad nusišneku ir noriu kažką pasakyti, ir neišeina to padaryti normaliai. Norėčiau patarimo, kaip ir kokiais žodžiais užjausti būtų geriausia?

Mirties akivaizdoje visai natūralu jausti tam tikrą susikaustymą, nejaukumą ir suprantama, kad tuomet būti iškalbingam nėra lengva. Tačiau, kad ir kaip jaustumėtės šalia gedinčiojo, stenkitės išlikti nuoširdi. Geriau dėmesį nukreipkite ne į savo vidinius konfliktus, o į žmogų, kurį norite užjausti ar paguosti. Galite apsieiti ir be žodžių, tiesiog tyliai pabūkite šalia, apkabinkite, palaikykite už rankos. Elkitės atitinkamai situacijai ir būtinai įvertinkite jūsų santykio su gedinčiuoju artumą. Perdėtas familiarumas taip pat nėra tinkamas.
Nevenkite kalbėtis apie mirties aplinkybes, klauskite gedinčiojo, kaip jis sužinojo apie mirtį/ ligą/ nelaimę, ką darė. Nebijokite paklausinėti, net apie detales (jei jis nori kalbėti). Konkretus pokalbis apie, tai, kas įvyko, labai padeda netektį išgyvenančiam. Galimybių papasakoti kam nors apie patirtą sukrėtimą niekada nebūna per daug. Pasakojant, žmogus nesijaučia toks vienišas. Tik svarbu neperlenkti lazdos ir nebūti įkyriam.
Taip pat galite pasiūlyti savo realią (fizinę, finansinę, materialią) pagalbą, jei gedinčiajam jos reikia.

Toliau pateiksiu sąrašą šabloninių frazių, kurios gedinčiam žmogui nepadeda (remiantis Tom Fuerst straipsnio medžiaga):

,,Žinau, kaip tu jautiesi“. Iš tiesų, tai jūs nežinote, kaip jis jaučiasi, nes net jei jūs irgi netekote savo tėvo, tai jūs nežinote, ką reiškia netekti jo tėvo. Jūs nežinote, koks buvo jų santykis, kurio jis neteko ir jūs nežinote, kokie prisiminimai apie jo tėvą jam liko. Todėl, jūs nežinote ką jis jaučia.

,,Tokia Dievo valia“ / ,,Viskam yra savos priežastys“ / ,,Dievas žino, ką daro“. Niekada nesakykite apie Dievo valią nieko, ko negalėtumėte pasakyti stovėdami prie Osvencimo vartų. Nebent jūs tikite, kad Dievas žudo vaikus arba remia nacistus.

,,Kaip tu?”. Šis klausimas netinkamas dėl paprastos priežasties: žmogus dar nėra tiek nusiraminęs, atsitraukęs ir išanalizavęs savo jausmų, kad galėtų į jį atsakyti arba kad norėtų su jumis apie tai pasikalbėti. Netekties skausmas labai daugialypis ir nuolat kintantis, todėl vargu ar gedintis žmogus galėtų akimirkai sustabdyti savo išgyvenimus, kad galėtų jums apie juos papasakoti. Todėl dažniausiai sulauksite atsakymo: ,,Normaliai”, ,,Kaip matai”, ,,Viskas gerai“.

,,Jis dabar geresniame pasaulyje”. Pirmiausia, tai jūs to nežinote. Mes pernelyg mažai žinome apie gyvenimą po mirties, kad guostumėme vienas kitą geresne būtimi Tenai Anapus. Kuo remiantis, jūs manote, kad Jis pateko tenai, kur geriau? Nepagrįsti tvirtinimai, nėra tinkama paguoda.

,,Jūs dar turėsite kitą vaiką“ / ,,Galų gale jūs dar turite kitus vaikus“. Pirmiausia, tai jūs nežinote, ar pora galės turėti dar vaikų. Jūs negalite to numatyti. Nepagrįsti tvirtinimai, neguodžia, kaip ir tuo atveju su patekimu į Rojų. Kita vertus, netaktiška nukreipti tėvų dėmesį į alternatyvas. Vaiko netekties nepalengvina galimybė turėti kitų vaikų.

,,Dievas norėjo dar vieno angelo“. Čia jau trys teologinės klaidos. Viena tame, kad žmonės po mirties netampa angelais; kita tame, kad Dievas gali norėti žmogaus mirties dėl savanaudiškų paskatų; trečia, – kad yra Dangus, kur ,,gyvena“ Dievas ir yra Žemė, iš kurios Jis pasiima žmones pas save. Tai prieštarauja Biblijai, kurioje teigiama, kad Dievas yra visur ir visame kame. Dievas nuolat yra su mumis.

,,Reiškia, jau atėjo jam laikas“. Nelabai aišku, ką tai galėtų reikšti avarijos ar nelaimingo atsitikimo atveju. Nebent taip būtų sakoma, kai tylia ramia mirtimi numiršta labai senas žmogus…

,,Tu turi būti stiprus dėl X…”. Toks nurodymas netekties skausmą išgyvenančiam žmogui pernelyg keistas. Nepaisant to, kad jam sunku, jis tarsi privalo ,,atgyti” ir vaidinti, kad su juo viskas gerai. Be to, kad žmogus ir taip jaučia didelę įtampą, mes jam dar primetame atsakomybę už kitus, sakydami, kad jiems bus dar blogiau, jei ,,nepaimsi savęs į rankas” ir nesielgsi taip, lyg viskas būtų tvarkoje. Kas mes tokie, kad žinome, ko reikia jo artimiesiems? Gal jiems kaip tik reikia matyti jo skausmą ir pažeidžiamumą?

,,Dievas mums niekuomet neduoda daugiau, nei mes galime pakelti”. Iš kur jūs žinote, kad Dievas taip daro? Perskaitėte Biblijoje ar ant pravažiuojančios mašinos bamperio? Iš viso to, kas žinoma apie Dievą, aišku tik, kad Jis nėra Blogio šaltinis ir priežastis. Taigi ir šio nepagrįsto tvirtinimo vertėtų vengti.

,,Ar galėčiau tau kuo nors padėti?“. Šis klausimas bent jau skiriasi savo gerais ketinimais nuo ankstesnių šabloninių teiginių ir nesukuria gedinčiajam diskomforto jausmo. Kita vertus, geriau būtų vengti ir šito klausimo, nes jis nėra konkretus. Klausdami taip kito žmogaus, jūs užverčiate ant jo nelengvą naštą. Iš visų galimų pagalbos variantų, jis turi išsirinkti kažką, kuo jūs jam galite padėti, turi įvertinti daugybę faktorių ir pasirinkti, ko jam dabar labiausiai reikia. Todėl žmogus dažniausiai į tokį klausimą atsako: ,,Ne, viskas gerai.“ Todėl geriau paklauskite artimųjų, kokios pagalbos gedinčiajam labiausiai reikėtų ir pasiūlykite kažką konkrečiai: ,,Ar galiu tau padėti padarydamas x…?“

Ir visada atminkite, kad norėdami paguosti žmogų, jūs neturite jam ko nors paaiškinti ar suteikti jam mini konsultaciją. Tyla ir apkabinimas žymiai geresnė paguoda.

Išvada: jeigu jau kažką sakote gedinčiam žmogui, sakykite tiesą! Būkite sąžiningi ir kuo paprastesni; sakykite tik tai, ką jūs patys iš tiesų patyrėte ar išgyvenote. Arba rinkitės tylų pabuvimą šalia. Pasimelskite. Ir jei iš tiesų jums svarbu paguosti kitą žmogų dėl netekties, palaikykite su juo kontaktą ir po laidotuvių. Paskambinkite per mirusio žmogaus gimtadienį, po savaitės, po mėnesio. Atjauta neturėtų baigtis sulig laidotuvėmis.

Užsiprenumeruokite mano straipsnius į el. paštą!

Klaida, pabandykite dar kartą.

Sėkmingai užsiprenumeravote, ačiū!

Gyvosios psichologijos studija

Seminarai, grupės, konsultacijos. Vilnius, Liepyno 2-65.

Studijos pasiūlymai

,,Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete”

Savo knyga siekiau įkvėpti skaitytoją nepasiduoti bejėgystei, kad ir kokią psichinės nesveikatos diagnozę beišgirstų. Norėjau priminti apie kiekviename mūsų esantį Dvasios karį, pajėgų susidoroti net su tamsiausia sielos naktimi.

  • Ruta Gaidyte

    labai, labai ir dar karta labai teisingos mintys…..isgyvenu pirmus menesius praradimo labai artimo zmogaus, is aplinkiniu girdejau visaus (absoliuciai VISUS) papostringavimus ir klausimus…pradzioje, visiskai nekreipiau demesio i pasakymus, dabar tai – erzina, kartais net sukelia pykti….parodyti to nesinori, nes visi geri zmones aplinkui, nori tau padeti, tik…..
    zmones, nedarykite to, nekalbekite bendrom frazem, apie tai ko nezinote….tiesiog patylejimas kartu, ar petys, kai norisi be priezasties paverkti bus ta tikroji pagalba….