KAI LIZDAS JAU TUŠČIAS

Natūrali šeimos raida neišvengiamai pasiekia tokią savo vystymosi stadiją, kuomet vaikai suauga, palieka tėvų namus ir imasi kurti savuosius. Tai toks pats natūralus pokytis šeimoje, kaip ir vaiko gimimas, išėjimas į mokyklą ar vaikų paauglystė. Vaikai užaugo, tėvai galėtų lengviau atsikvėpti – jie savo pareigą atliko. Dabar turės daugiau laiko sau ir vienas kitam, galės realizuoti savo nerealizuotus pomėgius, mėgautis didesne laisve ir mažesne atsakomybe. Tačiau kartais perėjimas į naują šeimos santykių etapą, tampa ne nauja pradžia, o grėsminga krize, kurios pasekoje porą užgriūva liga su liūdnai skambia diagnoze – ,,Tuščio lizdo sindromas“.

Pasakoja Regina: ,,Abu sūnūs išvažiavo mokytis į užsienį… Nežinau, net kur pasidėti. Namai tušti, šalti. Praveriu vieno sūnaus kambario duris, užeinu į kito. Nėra vaikų… Taip liūdna, taip graudu pasidaro. Viskas krenta iš rankų, nebenoriu nei maisto gaminti, nei namų tvarkyti. Ir darbe niekas nebedžiugina. Iš pareigos tik dirbu… Dariukas tai dar paskambina, o vyresnėlis tik kokią žinutę parašo, kad jam viskas gerai ir tiek… Taip laukiu aš tų žinučių. Su vyru visai nebesutariam. Kiekvienas savo kampe murksom vakarais. Atrodo, kad nieko bendro nebėra. O gal ir nebuvo niekada?… Jaučiuosi kaip nurašytas, nebereikalingas baldas namuose…

Kas tai per reiškinys – ,,Tuščio lizdo sindromas“? O gal nėra jokio ,,Tuščio lizdo sindromo“ (toliau TLS)? Tiesiog, vaikams palikus namus, poros lieka akis į akį su savo jau seniai egzistuojančiomis bėdomis ir jokia speciali liga jų nesusargdina, vien dėl to, kad vaikai užaugo? Psichologijos istorijoje yra ne vienas atvejis, kai kokia nors diagnozė (pavyzdžiui, isterija ar depresija) ima ir išpopuliarėja tiek, kad įžvelgiama visur, kur ji yra ir net kur nėra. J. L. Raup, J. E. Myers (2012) buvo vieni iš tokių abejojančių, todėl savo tiriamąjį darbą taip ir pavadino: ,,Tuščio lizdo sindromas: mitas ar realybė?“ (The empty nest syndrome: myth or reality?). Jų tyrimas atskleidė, kad po to, kai vaikai palieka tėvų namus, didžioji dauguma (73,7 %) sutuoktinių visgi jaučiasi laimingi: jie socialiai aktyvūs, turi daug draugų, dalyvauja įvairiose veiklose. Kuo daugiau socialinės veiklos sutuoktiniai turėjo, tuo laimingesni buvo ir TLS jų nekankino. Kita vertus, reikia paminėti, kad tyrimas buvo darytas Kinijoje, kur bendruomeniškumas ir socialinis aktyvumas turi kitas tradicijas nei Lietuvoje. Bet, pavyzdžiui, B. A. Michel, L. D. Lovegreen (2009) TLS egzistavimą ir paplitimą tyrė įvairiose šalyse. Jų tyrime dalyvavo vidutinio amžiaus šeimos, kurių vaikai nebegyvena kartu, iš Indijos, Europos, Didžiosios Britanijos. Paaiškėjo, kad TLS patiria 58% indų, 19,8% britų, 18,7% pietų Europos gyventojų.

Šiaip ar taip, visi minėti tyrėjai pripažino, kad toks fenomenas kaip ,,Tuščio lizdo sindromas“ egzistuoja, nors ir žymiai mažiau išplitęs, nei įprasta manyti. Visos šeimos pereina vaikų atsiskyrimo etapą, bet, kaip teigia tyrėjai, tik apie 1/5 europiečių šeimų patiria TLS. Kitoms šeimoms tai gali būti tiesiog pokytis, natūrali krizė, netgi trauma, bet ne sindromas (medicinoje sindromu vadinama vienos kilmės simptomų visuma).

Taigi, jei toks sindromas egzistuoja, tai reiškia, kad yra tam ir priežastys, ir poveikis šeimos narių psichinei sveikatai.
Pirmiausia, apie priežastis. Nereikėtų manyti, kad esminė TLS priežastis – iš namų išvykę vaikai, nes TLS gali pasireikšti ir tose šeimose, kurių vaikai vis dar gyvena kartu. Kitaip tariant, TLS tiesiogiai nėra susijęs su fiziškai ,,tuščiu lizdu“, jam rastis užtenka ir tuščio lizdo grėsmės. Užtenka tėvų baimės prarasti savo įtaką vaikams ar likti vieniems, kad sutriktų natūralus vaikų separacijos procesas, ir suaugę vaikai ilgam užstrigtų ,,tėvo–vaiko“ santykyje. Tokiais atvejais, suaugę žmonės, dažnai lieka gyventi kartu su tėvais, ne todėl, kad taip pasirinko iš begalinės meilės tėvams, o dėl to, kad kitaip negali. Negali išsikraustyti, nes ,,mama to neištvertų“, ,,tėtis visai nusigertų“ arba dėl dar kitų, į šias panašių, priežasčių. Taip pasireiškia bandymas sustabdyti natūralią šeimos vystymosi tėkmę, išvengti ,,tuščio lizdo“ ir su juo susijusių išgyvenimų. Tokių, TLS surakintų, šeimų pavyzdžių aplinkui galime rasti ne vieną ir ne du. Vengdami išsiskyrimo su savo jau užaugusiais vaikais, žmonės prisikuria neįtikėtinai išradingų fizinių-psichologinių mechanizmų, pririšančių juos prie vaikų, o vaikus prie jų. Deja, net ir tokie sprendimai negelbsti nuo neigiamų išgyvenimų, nes vaikai, kad ir namie, jau nebe vaikai. Kartu gyvenantys keli suaugę žmonės, iš kurių vienas turi atlikti globojamo ir kontroliuojamo vaiko vaidmenį, – neišvengiamai veda prie susvetimėjimo, konfliktų, netgi prie neapykantos. Įdomu, kad tėvai (dažniausia mamos) iki tol padarę viską, kad jų vaikas taptų neįgalus gyventi autonomiškai, vėliau skundžiasi, koks didelis vargas yra gyventi su suaugusiais vaikais kartu, kurie net nežada išsikraustyti ir galų gale nulipti jiems nuo galvos.

Šeimos gyvenimo etapas, kuomet užaugęs vaikas, turėtų atsiskirti nuo tėvų ir kurti savo savarankišką gyvenimą, yra natūrali šeimos krizė, kurią laiku ir sveikai išgyvenant, visiems tenka persiskirstyti vaidmenis šeimoje, galbūt keisti gyvenimo įpročius, peržiūrėti prioritetus. Šeimos, nepasiruošusios pokyčiams, arba į neišvengiamus pokyčius žvelgiančios per baimės akinius, vengia pripažinti realybę, neigia, kad vaikai užaugo ir juos privalu paleisti. Kaip ir bet kurio kito, taip ir šio realaus fakto neigimas, išvirsta į vidinius arba tarpasmeninius konfliktus, o iš čia ir į ligas. Taip krizė tampa trauma (gr. k. ,,žaizda“).

TLS atsiradimas, reiškia, kad rimtai susvyravo tėvų savęs suvokimas, nes didelė ,,Aš“ dalis, vadinta ,,Aš-mama“ arba ,,Aš-tėvas“ tarsi, ima ir dingsta, kartu su išeinančiais vaikais. Bet kurios krizės atveju, pasak S. du Ploc, pagrindiniais emociniais išgyvenimais tampa bejėgiškumas ir beviltiškumas, nes griūna mūsų įsitikinimai, kad pasaulis gali būti nuspėjamas, sukontroliuojamas ir nekintantis. Dingsta saugumo ir pastovumo iliuzija: kad vaikai, visada liks vaikais ir bus po tėvų sparneliu arba kad tėvai visada liks tėvais, svarbiais ir atsakingais už savo vaikų gyvenimus. Vaikų išėjimas iš namų, tuomet išgyvenamas, ne kaip neišvengiamas pokytis, o kaip netektis, su visais netekčiai būdingais jausmais.

Kaip jau minėjau, bandymas sustabdyti natūralią šeimos raidą neretai pasireiškia, kaip keisti, destruktyvūs tėvų elgesio modeliai. Pavyzdžiui, vaikams paliekant tėvų namus, vienas iš tėvų ima ir ,,suserga“. Tampa vaiku kitam. Tas kitas imasi rūpintis silpnesniu, tampa globėju, ,,motina“, taip išsaugojama įprasta šeimos struktūra ,,tėvas-vaikas“. Ir vėl atsiranda prasmė būti kartu. Kai kurie sutuoktiniai iš karto transformuojasi į labai atsakingus senelius ir toliau aktyviai realizuoja savo tėvystės funkcijas. Kitas populiarus manipuliacinis mechanizmas – tėvai tampa vaikais savo vaikams. Jie ima reikalauti iš vaikų rūpesčio ir dėmesio, staiga tapdami bemaž neįgalūs, taip išlaikydami kažką panašaus į įprastą šeimos santykių modelį.

Apie tokią ,,neįgalią“ mamą pasakojo Simas:
– Pas mamą turiu užsukti beveik kasdien, nes nėra kas jai padeda… Nuvažiuoju į darbą, pirmiausia paskambinu mamai, kad žinočiau kaip toliau planuotis savo darbus.
– Tai mama serga?
– Ne. Tik jai labai sunku vienai. Tėvas nepadeda nieko, tai aš turiu jai padėti. Nuperku, ką reikia, pataisau, į parduotuvę nueinu, į kirpyklą ją nuvežu. Šiandien pas siuvėją reikėjo nuvežti. Tai kol laukiau, darbo reikalus mašinoje sutvarkiau.
– Sunku turbūt visur spėti? Ir darbe, ir savo namuose, ir dar mamos reikalais rūpintis…
– Ne. Spėju. Tik žmona pyksta, kad vakarais pas mamą važiuoju pavalgyti. Bet kaip ji nesupranta, kad mama bus nepatenkinta, jei niekas nevalgys, ką ji priruošia…

Dar vienas bandymas užpildyti tuščią lizdą – suaktyvėjusi nuosavo vaiko gyvenimo kontrolė.

Alinos istorija. Alina su vyru ir trimis vaikais gyvena atskirai nuo savo tėvų. Ją kamuoja tik viena vienintelė problema – padedanti mama. Mama padeda Alinai, atvažiuodama iš kito miesto galo su puodu plovo ir maišu kotletų, nors Alina visuomet ruošia pietus namuose. Alinos mama visuomet buvo darbšti ir aktyvi, todėl išėjusi į pensiją savo energiją nukreipė į pagalbą dukrai. Gali nepranešusi užsukti bet kuriuo dienos metu ir teisuoliškai piktintis, kodėl gi ji negali pas savo dukrą užsukti kada tik panorėjusi? Kodėl ji su nuosava dukra turi tartis dėl vizito? Alinos tėtis visuomet palaiko mamą, sakydamas, kad jie abu nori dukrai tik gero ir nėra čia ko pykti…

Bet kuris iš šių sąmoningų (ar nesąmoningų) ,,Tuščio lizdo“ krizės vengimo būdų natūralią krizę paverčia liga – TLS. Yra sakoma, kad krizė tai ne tik pokytis ar praradimas, bet ir galimybė. Atsisakę konstruktyviai spręsti krizės iškeltus uždavinius, tai yra, atsisakę keistis ir augti, šeimos nariai praranda galimybę pereiti į naują santykių kokybę. Lieka susipančioją tarsi seniai išaugtuose, pernelyg ankštuose drabužiuose. Kai šeimos gyvenimą ištinka krizė, netikėta ar natūrali, žemėje ant kurios stovi visos šeimos narių gyvenimas randasi tarsi plyšys. Tai primena grunto įtrūkimus po žemės drebėjimo (Jacobsen B.). Toks plyšys leidžia žmogui žymiai giliau pažvelgti ir į šeimą, ir į savo paties egzistenciją.

Nors neretai pažvelgti į ,,Tuščio lizdo“ krizę, kaip į situaciją, atveriančią naujas galimybes, būna gan sunku.

Produktyvų išėjimą iš krizės apsunkina ir TLS atsiradimą paskatina tam tikri objektyvūs arba/ir subjektyvūs faktoriai. Keletas iš jų:
• vienas iš sutuoktinių miręs, arba gyvena atskirai;
• sutuoktinių santykiai prasti, t.y. sutuoktiniai gyvena kartu tik dėl vaikų;
• vaikai arba tėvai gyvena toli nuo gimtosios šalies; yra emigrantai.
• šeimoje yra tik vienas vaikas;
• tėvų arba vaikų sveikatos problemos;
• šeimos pajamos nepakankamos kokybiškai buičiai;
• prasti, šalti tėvų-vaikų santykiai;
• tėvai mano, kad pasaulis pernelyg nesaugus jų vaikams;
• tėvai nėra tikri, kad vaikai jais pasirūpins senatvėje;
• tėvai vaikus suvokia kaip savo nuosavybę;
• menkas tėvų socialinis aktyvumas, jie mažai įsitraukę į visuomeninį gyvenimą.

Dažniausiai pasitaikantys, TLS lydintys, emociniai išgyvenimai: depresija, gedėjimo jausmas, disforija, liūdesys, kartais pyktis. Kai kurie žmonės mini vidinės tuštumos, apleistumo, vienišumo, beprasmiškumo, nereikalingumo jausmus. Išgyvenantys TLS žmonės neretai jaučia nusivylimą savo santuoka, nebekuria jokių planų ateičiai, praranda kūrybinį potencialą, neberanda jokių įdomių veiklų. Sutuoktiniai ima daugiau konfliktuoti tarpusavyje, susiduria su tarpusavio bendravimo problemomis, skiriasi.

,,Likome su vyru dviese… Sūnus mokosi Amerikoje, dukra jau dirba. Anglijoje… Stengiuosi ilgėliau darbe užtrukti, gerai kad daug darbo turiu. Vyras garaže ten vis krapštosi. O man taip nesinori tuščiuose namuose būti, kad nors šuniu kauk. Baisiausia būna savaitgaliais… Atsikeliam su vyru, tylomis susidedame daiktus, maisto kokio ir važiuojam į sodą. Einame link autobuso, tylim. Sode dirbam, tylim. Pietus pakviečiu valgyti. Valgome ir tylime. Atėjo laikas namo, vyras pasako: ,,Laikas namo!“. Tylėdami susirenkam daiktus, tylėdami einam į autobusą, tylėdami važiuojame atgal namo. Jis į vieną pusę žiūri, aš į kitą… Jaučiuosi kaip mirusi, net gyventi nebesinori. Būdavo vaikai, tai nors kažkokios kalbos būdavo. O dabar kaip du svetimi…“, – pasakoja 58 m. moteris.

Pažvelgus į tą tuščio lizdo etapo krizės padarytą plyšį, galėtume rasti ne tik savo pasaulėžiūros įdomybių, bet ir daug savo vidinių baimių. Keletas iš tokių baimių, slypinčių po TLS simptomais, tai baimė pasenti, baimė būti nereikalingu, baimė mirti. Neretai pažvelgę pro plyšį galime pamatyti, kad be darbo ir vaikų gyvenime nieko daugiau nebeturime, kad visa gyvenimo prasmė buvo sutelkta į tą vieną vienintelę funkciją – užauginti vaikus. Tuomet kyla labai nesmagūs klausimai, o kam dar gyventi, o kas aš?

Šiek tiek stabtelėsiu prie santykio su savo senatve. Nes ,,Tuščio lizdo“ etapo konstruktyvią eigą apsunkina dar ir tai, kad šiuo laikotarpiu žmonės ima suvokti, kad sensta. Profesinis aktyvumas mažėja arba artėja link pabaigos, fizinis ir socialinis aktyvumas ne be toks kaip buvo, vaikai užaugę, – visa tai neišvengiamai veda prie minčių apie senatvę. Išryškėja su senatve susijusios nuostatos ar baimės, kurios taip pat apsprendžia, kaip žmogus reaguoja į ,,tuščio lizdo“ krizę.

Vienoje iš gerontologijos teorijų išskiriami penki nuostatų, susijusių su savo paties senatve, tipai (Bromley D.). Senatvėje žmonės gyvena turėdami vieną ar kitą nuostatą, tam tikrą poziciją savo senatvės atžvilgiu:
1. Konstruktyvi nuostata. Žmogus ramus, pusiausvyras. Patenkintas emociniais kontaktais su aplinkiniais, kritiškas savo atžvilgiu, pilnas humoro, pakantumo, optimistiškai reaguoja į gyvenimą.
2. Priklausomybės nuostata. Žmogus pasyvus, linkęs priklausyti nuo kitų. Neturi aukštų gyvenimo siekių, ieško prieglobsčio šeimos rate. Kenčia nuo emocinių sutrikimų ir jaučia įtampą, nerimą.
3. Gynybinė nuostata. Žmogus, įsitraukęs į profesinę veiklą. Išorinė gyvenimo pusė jam svarbesnė nei vidinė. Jis bijo mirties ir slepia savo bejėgiškumą.
4. Priešiškumo nuostata nukreipta į kitus. Žmogus agresyvus, kerštingas, impulsyvus, turi daug pretenzijų aplinkiniams. Negali susitaikyti su senatve, pavydi jauniems.
5. Priešiškumo nuostata, nukreipta į save. Žmogus pasyviai priima likimo smūgius. Yra nepatenkintas artimais santykiais. Būdingos depresinės nuotaikos ir savęs gailėjimas. Mirtis jam yra kaip išsilaisvinimas iš kančių.

Ir nors ,,Tuščio lizdo“ etapas chronologiškai ne visuomet sutampa su senatvės pradžia, tačiau žmogaus, įsivaizdavimas apie savo būsimą senatvę, labai stipriai įtakoja jo elgesį šio etapo metu. Jeigu žmogus mano, kad senatvė – tai bejėgiškumas ir profesinės pozicijos praradimas (gynybinė nuostata) arba mano, kad senatvė – tai kančia, iš kurios tik mirtis gali išlaisvinti (priešiškumo nuostata), – tuomet suprantama, kad visomis išgalėmis reikia bandyti sustabdyti bėgantį laiką. Tuomet ir vaikams negalima užaugti, ir plaukams pražilti… Senatvės baimė dažnai būna grįsta klaidingais įsivaizdavimais ir stereotipais, todėl labai svarbu juo kritiškai peržvelgti. Ar tikrai senas žmogus niekam nereikalingas ir neįgalus? O gal senatvė – tai laikas mylėti, dalintis, ilsėtis ar džiaugtis nuveiktais darbais?

Kita vidinė problema dažnai glūdinti po TLS simptomais, – klaidingas gyvenimo centras. Gyvenimo cenro sąvoką taikė Stephen R. Covey, padėdamas žmonėms įveikti įvairiausius sunkumus. Autorius teigia, kad jei jūsų gyvenimo centras yra šeima, tai ir jūsų saugumas, ir pasitikėjimas savimi priklauso nuo šeimos stabilumo. Šeimos interesai tuomet riboja jūsų jėgas ir veiklas. Bet koks pokytis, sutinkamas kaip grėsmė šeimos stabilumui ir skaudžiai išgyvenamas. O jeigu gyvenimo centras net ne šeima, o tik vaikai? Tarkim, visas žmogaus pasaulis sukasi tik apie vaikus, jų problemas, jų poreikius. Ką tuomet turi išgyventi mama (rečiau, tėvas), kai netenka savo gyvenimo ašies? Šiuo atveju labai svarbu prisiminti, kad buvimas tėvu ar mama, tai tik vienas iš gyvenimo sričių. Be to, kad jūs mama (tėvas) jūs dar ir dukra (sūnus), vyras ar moteris, brolis ar sesė, teta ar dėdė, darbdavys, darbuotojas, kaimynas, draugas, klientas ir t.t…

Norintiems nuveikti ką nors praktiškai, siūlau pabandyti sudaryti savo gyvenimo vaidmenų sąrašą. Popieriaus lape surašykite ne mažiau kaip 30 savo vaidmenų, atsakant į klausimą ,,Kas aš?“. Tuomet pabandykite paskirstyti tuos vaidmenis po savo gyvenimo sritis, tarsi dalintumėte pyragą į atskirus gabalus. Gyvenimo sritys taip pat neapsiriboja tik šeima ar darbu. Tiems, kas užsimiršo, galiu pateikti gyvenimo sričių variantus: darbas, šeima, santuoka, pinigai, namai (buitis), poilsis, laisvalaikis, draugai, asmeninis augimas, profesinis augimas, dvasingumas, kūryba, pomėgiai. Kiekvienai sričiai skirkite tokį pyrago gabalą, kiek dėmesio ir laiko tai sričiai skiriate. Gautas paveikslas dažniausai nustebina ir neretai nuliūdina. Daugybę savo gyvenimo sričių mes tiesiog ignoruojame, taip nuskriausdami ir save, ir šalia esančius.

Paliekant atraktyvius savipagalbos būdus kiek nuošaly, noriu grįžti prie TLS ir išvardinti galimus žingsnius, kurie padeda įveikti gyvenimiškas krizes, taip pat ir šeimos krizes. Norint įveikti TLS, reikėtų:

1. Suvokti ir apmąstyti visas netektis, kurias į gyvenimą atnešė ši krizė (situacija, trauma, TLS). Galbūt tai fizinė netektis (pavyzdžiui, tušti namai, padidėjęs buities darbų krūvis, nes nebėra kam padėti ir pan.); galbūt tai psichologinė netektis (nebesijaučiu reikalingas, svarbus); gal tai sugriuvęs įsivaizdavimas apie pasaulio tvarką (prarasta iliuzija, kad aš savo gyvenimo šeimininkas ar kt.), o gal tai egzistencinės netektys (prarasta gyvenimo prasmė, tikslai). Svarbu išsamiai ir sąžiningai atsakyti sau į klausimą, ko aš netekau, dėl to, kad vaikai užaugo ir/ar išėjo iš namų?

2. Pripažinti realius faktus ir leisti jiems būti, neignoruojant, nekeičiant, nekovojant. Esminis faktas – vaikai užaugo ir jūsų, kaip vaikų augintojų, funkcijos nebereikalingos. Čia svarbu nepulti į diskusijas, kurios prasideda ,,taip, bet… (mano vaikas kitoks, mano sąlygos ne kaip visų ir pan…)“.

3. Suvokti naujas savo būties sąlygas. Taip kaip buvo, taip jau nebebus. Yra jau kažkaip kitaip. O kaip kitaip, svarbu tą suvokti. Ir apmąstyti, koks mano santykis su tom naujom gyvenimo sąlygom galėtų būti. Ar aš darysiu viską, kad būtų taip kaip buvo, ar pasinaudosiu tuo, kas radosi naujo, prisitaikysiu, pasikeisiu.

4. Leisti sau jausti visus su krize susijusius jausmus. Juos priimti ir išreikšti. Beje jausmai reiškiami ne nukreipiant juos į kitą asmenį, kaip ietį ar kalaviją, o tiesiog jaučiant, išgyvenant, dalinantis tuo, kaip aš jaučiuosi.

5. Pabandyti rasti prasmę šioje krizėje. Ko ji mane moko, kokias išvadas galėčiau pasidaryti sau apie save ir kokius sau tikslus galėčiau išsikelti tolesniam gyvenimui.

O. F. Bollnow teigia, kad būtent krizės sudaro mums sąlygas pakilti virš įprastos kasdienybės, su jos įprastais uždavinėliais. Būtent krizės leidžia mums pajudėti link labiau sąmoningos ir labiau autentiškos būties.

Užsiprenumeruokite mano straipsnius į el. paštą!

Klaida, pabandykite dar kartą.

Sėkmingai užsiprenumeravote, ačiū!

Gyvosios psichologijos studija

Seminarai, grupės, konsultacijos. Vilnius, Liepyno 2-65.

Studijos pasiūlymai

,,Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete”

Savo knyga siekiau įkvėpti skaitytoją nepasiduoti bejėgystei, kad ir kokią psichinės nesveikatos diagnozę beišgirstų. Norėjau priminti apie kiekviename mūsų esantį Dvasios karį, pajėgų susidoroti net su tamsiausia sielos naktimi.