Kelias iš depresijos

Visiems pasitaiko, kai liūdesys, regis, užpildo viską aplinkui. Kai nieko nesinori, apima beviltiškumo jausmas, troškimas pasislėpti nuo viso pasaulio. Ar tai jau depresija?

Nebūtinai. Sveikam žmogui normalu išgyventi visą spektrą emocijų – nuo džiaugsmingiausių, tiesiog palaimos jausmo, iki pačių nykiausių – beprasmybės, liūdesio, nevilties… Visi šie jausmai pakeliami, netgi suteikia gyvenimui spalvų. Jie atsiranda, pasiekia kulminaciją ir nuslopsta. Ir vis tik yra tokia būsena, neretai pereinanti į ligą, vadinamą depresija – nuolatinis prislėgtumo, liūdesio, tuštumos jausmas.

Liga ar tik būsena?
Iš tikrųjų, net ir specialistams kartais gana sunku nubrėžti ribą tarp normalaus gyvenimo „duobių“ ir depresijos kaip ligos. Džiaugsmas, pasitenkinimas, liūdesys ir neviltis yra skirtingi taškai, ties kuriais kiekvienas iš mūsų gali atsidurti bet kuriuo momentu. Depresyvi nuotaika gali būti liūdnų dalykų pasekmė: artimo žmogaus netekties , skyrybų. Kai blogai jaučiamės reaguodami į skaudžius įvykius, tai rodo mūsų ryšį su tikrove. Ligą galima įtarti tuomet, kai depresijos požymiai trunka ilgai be jokios aiškios priežasties. Pasak psichiatrų, liūdesys, gavus blogą žinią, ir depresyvus nuotaikos sutrikimas skiriasi panašiai taip, kaip uždusimas po fizinio krūvio ir nuolat kamuojantis dusulys.

Skiriami trys pagrindiniai depresijos požymiai:
1. Prislėgtumas, liūdesys, tuštumos jausmas.
2. Malonumo jausmo praradimas.
3. Energijos, fizinio ir psichinio aktyvumo netekimas.

Specialistai dar pridėtų, kad depresija gali paversti žmogų ne tik pasyviai kenčiančiu, bet ir aktyviu, judriu, nerandančiu sau vietos, beprasmiškai besiblaškančiu tarp įvairių minčių ir veiklų. Tokį žmogų gali varginti ne tik niūri nuotaika, bet ir nerimas. Jam sunku sutelkti dėmesį ir priimti sprendimus, jis linkęs save kaltinti, bjaurėtis savimi, jaučiasi nevisavertis. Pasitaiko, kad žmonės skundžiasi įvairiais kūno negalavimais: neaiškiais skausmais, svorio netekimu, pykinimu, vėmimu, vidurių užkietėjimu arba viduriavimu, spaudimo jutimu krūtinėje, širdies veiklos sutrikimu. Depresija lyg užmaskuojama.

Psichologų ir psichiatrų nuostatos
Apie depresiją, jos kilmę ir ypač vadavimosi iš jos būdus esama skirtingų, o kartais ir prieštaringų nuomonių. Jeigu paprašytume apie šią būseną papasakoti psichologo ir psichiatro, greičiausiai gautume gana skirtingus paveikslus. Psichologas veikiausiai kalbėtų apie ankstyvosios vaikystės patirtis, traumas ir neįsisąmonintus impulsus, apie nepatenkintą artumo, šilumos poreikį, atskirtumo jausmą, apie neišreikštą pyktį tėvams ir jo nukreipimą į save. Tokiu atveju, norint iš depresijos išsivaduoti, reikėtų psichoterapijos. Gilinantis, atpažįstant ir pripažįstant savo jausmus, poreikius, neįgyvendintus troškimus ir norus, pamažu silpsta ir depresijos simptomai. Tačiau tam reikia susirasti kvalifikuotą ir priimtiną psichoterapeutą. Psichologai paprastai įtariai žiūri į vaistų galimybes gydant depresiją.

Psichiatrai greičiausiai pabrėžtų biologinį ligos pagrindą ir nepakankamą tokių medžiagų, kaip serotoninas, dopaminas, noradrenalinas sintezę žmogaus smegenyse. Ir pasiūlytų tai sureguliuoti vaistais – antidepresantais, kurie veiksmingai mažina depresijos simptomus. Psichiatrai dar pridėtų, kad sunkios depresijos atveju psichoterapija neveiksminga, todėl norint žmogui padėti, netgi apsaugoti jį nuo savižudybės, vaistai tiesiog būtini ir nedelsiant. Panašu, kad jie irgi teisūs.
Įsiklausyti reikėtų ir į vienus, ir į kitus. Ir ryžtis, kiek pajėgiama, sau padėti.

Iš kankinimų kambario galima ištrūkti
Būtent taip sako amerikiečių kognityvaus elgesio terapeutė Arline Curtiss lietuvių kalba išleistoje knygoje „Smegenų jungiklis. Kelias iš depresijos“. Anot jos, apėmus depresijai, fizinis skausmas, psichologinė baimė, menkavertiškumo jausmas ir neviltis įsikuria nervų dariniuose ir pradeda savarankišką gyvenimą, rodos, visiškai nepriklausantį nuo mūsų valios. Bet taip tik atrodo. Dažniausiai nė nepastebime, kaip susitelkiame tik į slogias mintis. „Tačiau galime išmokti elgtis kitaip“, – sako autorė. Pati sirgusi ir valios pastangomis išsigydžiusi depresiją, A. Curtiss aprašo jai pagelbėjusį būdą vaduotis iš ligos – minčių keitimą.

Išmokti valdyti mintis
Geriausia strategija kovojant su šia klastinga liga, anot A. Curtiss, yra išmokti užbėgti depresijai už akių pasitelkiant nenugalimą ginklą – savo mąstymą. Minčių keitimas leidžia atsiriboti nuo slegiančios nervinės struktūros ir sukurti naują. Pirmiausia reikia įsisąmoninti, kad liūdnos mintys kamuojant depresijai tėra tik mintys, tam tikri mąstymo modeliai, bet ne pati tikrovė. Ir jas galima keisti. „Jeigu lavinsite raumenis, jie taps stiprūs. Jeigu lavinsite mintį, ji taps dominuojanti“, – sako A. Curtiss. Kiekvienai neigiamai minčiai galima priešpriešinti teigiamą arba neutralią ir taip pamažu gyti. Štai vienas iš patarimų.

Išsirinkite bet kokį žodį, frazę, ar beprasmius žodžius iš vaikiško eilėraštuko ar dainos. Užklupus depresijai tiesiog sutelkite visą dėmesį į tą frazę. Tiks bet kas, pavyzdžiui, „Du gaideliai“, „Eglutė skarota“ ar „Mano batai buvo du“. Atkakliai laikykitės to minties! Autorė pabrėžia – labai atkakliai! Anot jos, tai toks paprastas ir, regis, kvailas pratimėlis, kad iš pradžių palyginti su depresijos sukeliamu skausmu gali pasirodyti visiška nesąmonė. Bet kaip ir daugelis paprastų dalykų, jis stebuklingai padeda. Žmogus vienu metu gali galvoti tik apie vieną dalyką, taigi, visą dėmesį sutelkus į neutralią mintį, nerimą keliančios mintys apie prislėgtumą turės pasitraukti. Nustojus kreipti dėmesį į depresiją, ji nebegalės tęstis savaime.

Tai tik įvadas. Galima mintyse kartoti bet kokią sugalvotą teigiamą mintį sutelkiant į ją visą dėmesį. Autorė pabrėžia maldos svarbą gijimui. Taigi mintyse galima kartoti sau priimtinos maldos žodžius.
Idėja ta pati – kai depresinės mintys iš emocinės smegenų dalies persikelia į mąstančiąją, kurioje „nebūna“ depresijos, atsiranda galimybė pamažu sveikti.

Svarbiausia – veikti
Žinoma, tai tik vienas iš būdų sau padėti. Jis gali būti priimtinas arba ne. Daugelis apie depresiją rašančių autorių sutaria vienu klausimu – susirgus būtina kažko imtis, o ne pasiduoti neveiklumui, apatijai, nevilčiai. Ieškokite pagalbos ir ją rasite.

Rasa Derenčienė

Specialisto komentaras
Psichologė psichoterapeutė Lina Vėželienė

Žmogaus polinkį depresyviai reaguoti į sudėtingas gyvenimo aplinkybes iš dalies lemia asmenybės tipas. Egzistuoja asmenybės tipai, išsiskiriantys tam tikromis ypatybėmis. Manoma, kad šie dalykai, panašiai kaip temperamentas, yra prigimtiniai. Todėl žmonės skirtingai reaguoja į įvykius. Depresyvaus tipo asmenybė, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, depresija susirgti turės didesnę riziką, nei, tarkim, isterinio tipo asmenybė. Tačiau iš savo, kaip psichoterapeutės, patirties galiu pasakyti, kad dažniausia depresijos priežastis – žmogaus pasaulėžiūra (nuostatos, įsitikinimai), o ne dabarties aplinkybės ar nepalanki situacija. Tai tam tikra, subjektyvi asmeninė logika, kuriai nemenką įtaką turi vaikystės patirtis. Jei kažkada nebuvo patenkinti svarbiausi žmogaus poreikiai: jaustis saugiam, galinčiam, mylimam, – tai gali lemti jo polinkį į depresiją ateityje. Šiame kontekste depresija dar vadinama ,,išmoktu bejėgiškumu“. Ir tame daug tiesos…

Dar viena svarbi depresijos priežastis, su kuria dažnai susiduriu, – kai žmogus gyvena ne savo gyvenimą: priima sprendimus ir elgiasi pagal kitų jam primestus lūkesčius ar reikalavimus. Kai dirba ne savo darbą, kai jo vidiniai poreikiai (ir polinkiai) neatitinka išorinių veiksmų, susikurto išorinio įvaizdžio. Tada depresija gali būti vienintelis būdas visa tai sustabdyti. Depresijos liga tarsi priverčia žmogų sustoti, nugrimzti į save ir peržiūrėti, ką jis daro su savo gyvenimu ne taip. Išeitis – atrasti, suvokti savo paskirtį, vietą gyvenime. Tam padeda psichoterapija.
Žinoma, depresiją gali sukelti ir kūno ligos, pavyzdžiui, galvos augliai ar kitos somatinės ligos, kurias lydi tam tikrų harmonų disbalansas smegenyse. Tačiau tai – atskiri atvejai. Todėl tendencija depresijos priežastis matyti išskirtinai sutrikusiuose neurofiziologiniuose procesuose man visada atrodo kiek įtartina.

Socialinės kognityvinės teorijos kūrėjas Albertas Bandura kalba apie mokymąsi stebint. Jeigu mūsų mama (tėvas) į kai kuriuos įvykius ar situacijas reaguodavo depresyviu būdu, mes galime išmokti tokių pačių reagavimo į sunkumus būdų (pasyvumas, liūdesys, kaltės jausmas, savęs nuvertinimas, apatija, pesimistinės prognozės, jėgų netekimas). Visada verta pasigilinti į savo vaikystės patyrimus.

Ar žmogus gali pats įveikti depresiją? Yra tam tikra riba, kai jis tai gali padaryti ir kai jau nebe. Esant sunkiai depresijai, žmogui visiškai nusvyra rankos, jam sunku net nusiprausti, išlipti iš lovos. Vargu ar tada galima kalbėti apie valios pastangų trūkumą. Reikia aplinkinių pagalbos, vaistų, gal net ligoninės.

Vienas iš psichoterapijoje egzistuojančių depresijos gydymo būdų – priimti ir pasinerti į savo ,,tamsiąją sielos pelkę“. Manoma, kad neviltį reikia išgyventi, išsemti iki dugno, o tada imama po truputį kilti. Šitas būdas gali būti ir yra paveikus, tačiau – tik su lydinčiu palydovu, psichoterapeutu, gal net dvasininku. Jeigu depresija lengva ar vidutinė, patariama vis tik imtis veiklos, prisiversti daryti tai, ko nenori: išlipti iš lovos, nusiprausti, papusryčiauti, atlikti įprastus dienos darbus, bendrauti su žmonėmis. Darbinga rutina gelbsti nuo apatijos ir atsiribojimo. Šio gydymo būdo šalininkai teigia, kad depresija – ,,rankų tinginystė“.

Dar labai svarbu pažinti savo ligą. Žmonės, pirmą kartą susirgę depresija, savo slegiančias mintis priima kaip visišką tiesą, kaip tikrovę. Įkyrios idėjos, tokios kaip ,,aš niekam nereikalingas“, ,,mano gyvenimas beprasmis“ ir pan. – tai tik depresyvios būsenos atspindžiai. Bet tai nėra tiesa. Kai žmogus tai įsisąmonina, jam pasidaro kiek lengviau kontroliuoti savo proto reakcijas į pasikeitusią emocinę būseną. Taip jis tampa pajėgesnis nepasiduoti nevilčiai.

Depresija, kaip ir daugelis kitų sielos ir kūno ligų, pasižymi daugiasluoksniškumu, tai yra priežastys ir pasekmės gali būti atsekamos ne tik kūne ar fiziologiniuose procesuose, bet ir mąstyme, žmogaus santykiuose, o taip pat pasaulėžiūroje ir aišku emocinėje raiškoje. Todėl ir ieškant priežasčių ir gydant nevertėtų apsiriboti fizine ar psichologine dimensija, nes ypač depresijos atveju, labai svarbi dvasinė ligos dimensija, kur vertėtų ieškoti atsakymų į savo tikėjimo, gyvenimo prasmės, esminių vertybių klausimus. Iš tiesų, be tikėjimo beveik nematau būdo pasveikti. Nerandant nieko, kuo žmogus galėtų tikėti ir kuo viltis, labai sunku išvysti gyvenimo prasmę ir savo paties vertę tame gyvenime. Stiprėja egzistencinis nerimas, beprasmiškumo suvokimas, mirties baimė. Racionaliais argumentais tai sunkiai numaldoma. Be tikėjimo sunku rasti atsakymus į natūraliai kylančius klausimus: kas aš, kodėl aš čia ir kur aš einu. Kam įdomu, tikėjimo svarbą išsamiai atskleidžia filosofas Paulas Tilichas savo knygoje ,,Drąsa būti“. Deja, negali sergančiajam depresija „rekomenduoti tikėti“. Bet jei depresija apibūdinama žodžiais beviltiškumas, bejėgystė, nepasitikėjimas savimi, beprasmiškumas, – norom nenorom tie, kurie ieško išgijimo būdų, pačios ligos yra kreipiami į dvasinę dimensiją.

Testas depresijai nustatyti
Įvertinti, ar kankina tiesiog bloga nuotaika, ar jau prasidėjo depresija, galima pagal šį Valstybinio psichikos sveikatos centro parengtą testą. Pažymėkite, kurie teiginiai atitinka jūsų dabartinę būseną.

1. Apėmęs gilus liūdesys, nusivylimas, beviltiškumo jausmas.
2. Praradote gyvenimo džiaugsmą, nebedžiugina veikla, kuri anksčiau teikdavo malonumo (darbas, hobis, sportas, draugai, intymus gyvenimas).
3. Yra sumažėjęs ar padidėjąs apetitas, krenta arba didėja svoris.
4. Sunku užmigti, blogai miegate naktį, anksti prabundate, dieną vargina mieguistumas.
5. Vargina nuovargis ir kūno sąstingis. Sunku atlikti net paprasčiausius dalykus, ypač, kai reikia ką nors pradėti. Atrodo, kad nei mintys, nei raumenys neklauso.
6. Sunku sutelkti mintis, priimti net ir paprasčiausius sprendimus, planuoti savo veiklą.
7. Vargina nuolatinė įtampa, nerimas, baimė. Labiau nei įprastai rūpinatės įvairiais kasdieniniais reikalais, savo kūno sveikata.
8. Slegia menkavertiškumo jausmas. Užplūsta neigiamos mintys, savęs nuvertinimo, kaltės jausmas. Kartais atrodo, kad geriausia būtų išeiti iš šio gyvenimo.

Jei vienu metu patiriate 5 ar daugiau išvardytų požymių ir tokia būsena tęsiasi ilgiau nei dvi savaites, yra nemaža tikimybė, kad jus apėmusi depresija. Būtina ieškoti pagalbos.

„7 dienos“ 2016 m. Nr. 3

Užsiprenumeruokite mano straipsnius į el. paštą!

Klaida, pabandykite dar kartą.

Sėkmingai užsiprenumeravote, ačiū!

Gyvosios psichologijos studija

Seminarai, grupės, konsultacijos. Vilnius, Liepyno 2-65.

Studijos pasiūlymai

,,Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete”

Savo knyga siekiau įkvėpti skaitytoją nepasiduoti bejėgystei, kad ir kokią psichinės nesveikatos diagnozę beišgirstų. Norėjau priminti apie kiekviename mūsų esantį Dvasios karį, pajėgų susidoroti net su tamsiausia sielos naktimi.