KOKIE MOTYVAI SLYPI UŽ PIKTŲ KOMENTARŲ INTERNETE?

Esu gan viešas žmogus ir todėl susilaukiu nemažai dėmesio. Esu jautrus žmogus, bet turbūt kitaip negalėčiau kurti… Bet per tą savo jautrumą nuolat kenčiu dėl įvairiausių komentarų. Stengiuosi ir neskaityti, ir skaityti, niekas nepadeda. Kaip tik randu kokią nors nesąmonę apie mane, iš karto reaguoju. Labai skaudu, kad žmonės tokie žiaurūs, juk jie manęs net nepažįsta asmeniškai… Kodėl tada taip elgiasi?

Kas skatina žmones taip elgtis? Iš dalies – noras išlieti įtampą ir susikaupusius neigiamus jausmus nebaudžiama forma. Paprastai, internetinėje erdvėje, galima išlikti anonimu, ir niekas negalės tau grąžinti atgal viso to negatyvo, kurį pavyko išpilti ant kito galvos. Taigi, žmogus nors čia gali pasijusti laisvas reikšti savo pavydą, nepasitenkinimą, susierzinimą, nejausdamas jokių tokio elgesio pasekmių. Juk neprieisi prie nepažįstamo žmogaus ir nedrėbsi jam į akis to, ką parašai apie jį komentaruose. Tokia laisvė yra smagus dalykas – galima rašyti viską, kas guli ant širdies: apie prezidentę, politikų elgesį, dainininko praeitį ar ponios X suknelę. Tikėtina, kad toks žmogus su jumis realybėje net pasisveikinti nedrįstų, o interneto erdvėje jis gali pasijusti bent kiek priartėjęs prie to, kuriam tiesiog pavydi. Taigi taip žmogus virtualiame pasaulyje gali pasijusti svarbus, galingas ir nebaudžiamas; gali ir Jis pasireikšti. Nes tiek darbe, tiek tarp artimųjų priimta save tramdyti – negali gi kalbėtis ir elgtis kaip užeina ,,ant seilės“, žeminti, skaudinti ir negauti atgal…

Be noro kažkur išlieti, ko prikaupta, internetinių komentatorių tarpe veikia dar vienas didelis poreikis – ,,atvirai” pasakyti savo nuomonę apie kitą žmogų. Vieši asmenys dažnai pakliūna į nuomonių išsakytojų akiratį, nes pirmiausia, viešumas sukuria iliuziją, kad tas žmogus man gerai pažįstamas, o antra, visgi yra suvokimas, kad jis ne toks artimas, kad pasakytų ir savo nuomonę apie mane. Įdomu, kad žmonės, išsakantys savo nuomonę apie kitus, yra įsitikinę savo kilnia misija ,,atverti kitiems akis“, ,,parodyti, kaip yra iš tiesų“, jie dažnai pasiteisina prieš save sakydami: ,,Kažkas juk turi jam pasakyti visą tiesą…“

Thomas Mertonas taip atrašė nuomonės sakytojui: ,,Tavo nuomonė apie mane yra kuriama iš medžiagos, kurią esi pasiskolinęs iš kitų žmonių ir savęs paties. Tai, ką manai apie mane, priklauso nuo to, ką galvoji apie save patį. Galbūt savo nuomonę apie mane kuri iš medžiagos, kurią norėtum pašalinti iš nuomonės apie save patį. Galbūt tavo nuomonė apie mane – tai to, ką kiti žmonės galvoja apie tave, atspindys. O gal tai, ką galvoji apie mane, yra tiesiog tai, ką manai, kad aš galvoju apie tave?“

Yra ir dar vienas negatyvaus komentavimo ,,malonumas“. Turbūt pastebėjote, kad nemaža dalis internetinių komentatorių rašo su klaidomis, be nosinių, be skyrybos ženklų, viskas dar apkaišoma keiksmažodžiais: tai tarsi protestas prieš galiojančias normas. Žmonėms kelia pasitenkinimą faktas, kad jie gali išeiti iš sociumo rėmų: juk 12 metų mus mokė rašyti gražiai ir taisyklingai… Ar kas drįstų tokia išdarkyta kalba rašyti prašymą į darbą? Ne! O viešojoje anoniminėje erdvėje galima elgtis taip laisvai, kaip norisi.

Niekas labai nesigilina, kaip jaučiasi tie, kurie tampa komentarų taikiniu. Geriausia būtų, kad jūs to neskaitytumėte. Nes juk žeminantys, į nepažįstamą asmenį nukreipti komentarai yra ne apie jus, o apie rašančiuosius. Ir komentarų tekstai daug pasako apie patį komentatorių, žymiai daugiau, nei jis norėtų…

,,Tai, kad žmonės praleidžia tiek daug laiko, kalbėdami apie nieką, pasakodami vieni kitiems melagingas žinias, kurias yra girdėję vieni iš kitų, arba švaistydami savo laiką paskaloms, kitų menkinimui, šmeižtui, nešvankiems juokams ir kitų pajuokai, rodo, kad mūsų protai yra iškreipti nepagarbos tikrovei…“. – Thomas Merton. – ,,Tiesa“, kuri menkina kitą žmogų nėra tiesa“.

Užsiprenumeruokite mano straipsnius į el. paštą!

Klaida, pabandykite dar kartą.

Sėkmingai užsiprenumeravote, ačiū!

Gyvosios psichologijos studija

Seminarai, grupės, konsultacijos. Vilnius, Liepyno 2-65.

Studijos pasiūlymai

,,Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete”

Savo knyga siekiau įkvėpti skaitytoją nepasiduoti bejėgystei, kad ir kokią psichinės nesveikatos diagnozę beišgirstų. Norėjau priminti apie kiekviename mūsų esantį Dvasios karį, pajėgų susidoroti net su tamsiausia sielos naktimi.

  • Bet Lina, šiaip įdomu – o kaip yra su komentarais, po straipsniais, kuriuos kiti komentatoriai myli? Kodėl po jais mažiau piktų atsiliepimų būna?

    Štai pavyzdžiui, esu parašęs straipsnį, kuris (nežinau net pats kaip) sulaukė begalės šiltų atsiliepimų ir, rodos, vos vieną neigiamą… Kaip čia? Veikia minios psichologija ir darosi nejauku būti dalbajobui? 😀

    Papildymas: Štai, kalbėjau apie šį ( http://debesyla.lt/kaip-atrasti-save/ ). Keli šimtai teigiamų, nulis neigiamų. Kaip taip nutiko?