Kuklumu pasidabinę

,,Mes čia tokie kuklūs ar tokie sergantys?“, – mintiju sau tyliai vaikščiodama Vilniaus gatvėmis. Praeinančiam žmogui į akis pažvelgti negalima. Nes krūpčioja. Nusišypsoti, net nebandyk. Ne taip supras. Padėkoti, kad užleido kelią, apėjo ir nepastūmė, taip pat neverta. Tas į tolį, kiaurai tave žvelgiantis žvilgsnis, pernelyg iškalbingai perspėja: ,,Tavęs čia nėra ir nebandyk atsirasti…“.

Tai gal todėl, kad mūsų žmonės labai kuklūs? Palieka vienas kitam kuo daugiau asmeninės erdvės, įkyriai nelenda į akis, gerbia privatumą ir neprimeta bereikalingo bendravimo su savo asmeniu.

Bet jei esi lygiai dviese tuščioje parduotuvėje ir tau grąžą skaičiuojanti pardavėja tavęs ,,nemato“, burbuliuodama šabloninius ,,ačiū, kad pirkote“ ir mąsliai žvelgdama kažkur į savo pasąmonės gelmes, – tai visgi, gal mes čia labiau sergantys, nei padoriai kuklūs?

Ir kuo tada skiriasi kuklumas, kuriuo taip didžiuojamės, nuo socialinio nerimo sutrikimo? O galbūt antrasis yra pirmojo patologija? Tik gerokai atmiežta baimėmis ir pykčiu.

Kartais iš tiesų sunku atskirti vieną nuo kito. Pavyzdžiui, kodėl n-tąjį kartą lifte sutiktas kaimynas taip pat n-ąjį kartą nesiteikia pasisveikinti? Kodėl medicinos paslaugų personalas tavęs ,,nemato“, jei sėdi ,,po jų durimis“ jau trečią valandą? Kodėl niekas neprieina, kai paslydęs nudrimbi kaip bulvių maišas vidury prekybos centro? Kodėl niekas nepaklausia, ko žliumbi vidury darbo dienos? Kodėl visi staiga  pamiršta, kokia ,,proga“ buvai dingęs, kai pirmą dieną grįžti iš tėvo laidotuvių?.. Ar dėl to, kad žmonės yra kuklūs, ar dėl to, kad bijo?

Apibūdinant socialinio nerimo sutrikimą yra teigiama, kad jis remiasi dviem didelėmis baimėmis: atstūmimo (Dijk, C., van Emmerik, A. A., & Grasman, R. P., 2018) ir apsijuokimo (ši dar vadinama gelotofobija) (Havranek, M. M., Volkart, F., Bolliger, B., Roos, S., Buschner, M., Mansour, R., … & Ruch, W. , 2017). Ir dar, socialinio nerimo tyrinėtojai, kalba apie socialinio nerimo augimą skatinančius du charakterio bruožus, tai: piktumas ir perfekcionizmas (Mohammadian, Y., Mahaki, B., Dehghani, M., Vahid, M. A., & Lavasani, F. F. , 2018).

Tai gal tas mūsuose taip garbinamas kuklumas iš tiesų yra ne kas kita kaip piktas perfekcionizmas? Kai baisu pasirodyti netobulu ir labai pikta ant tų, kurie būdami netobuli drįsta rodytis…

Baisu apsijuokti, jei pasisveikinsiu ir man neatsakys. Baisu ,,apsigėdinti“, jei garsiai pasidžiaugsiu savo pasiekimais ir paaiškės, kad jie nieko verti, nes kiti pasiekė daugiau / geriau / tobuliau. Baisu prisipažinti meilėje, nes gali atstumti. Baisu paguosti žmogų, nes nežinau, kaip tą daryti teisingai. Baisu apskritai demonstruoti kokius tai draugiškus jausmus, nes gali išjuokti, o gal dar ir atstumti. Baisu pasakyti ,,ne“, nes su blogais žmonėmis niekas nedraugauja. Paskui jau baisu ir į gatvę išeiti, nes dar kas ką pagalvos ar kažkaip ne taip pažiūrės.

O dar baisiau pripažinti pačiam sau, kaip visko baisu: apsijuokti, būti atstumtam, netobulam, nepriimtam. ,,Turbūt aš tiesiog kuklus žmogus?“ – Nusprendžia savo baimių bijantysis. – ,,Tik nekuklūs akiplėšos drasko kitiems akis dėl savo naudos ir apsiputoję giriasi savo nuopelnais. Aš tai tikrai ne toks. Man kuo kukliau, tuo geriau…“.

Taip kuklumu imamos vadinti ne tik pamatinės baimės, bet ir jų išvediniai: konformizmas, menkavertiškumas, nusižeminimas, psichologinis autosmurtas, netgi abejingumas.

,,Aš prie tavęs nepriėjau, nors mačiau, kad tau kažkas negerai. Pagalvojau, ko čia lįsiu neprašomas…“ – dėsto kuklus (?) bendradarbis savo kolegai po kurio laiko.

Nors iš pirmo žvilgsnio ir sunku atskirti, kur čia kuklumas, kuris žmogų puošia, o kur baimingas ,,nusikuklinimas“, privedantis iki psichikos sutrikimo, – visgi vienas nuo kito jie skiriasi kaip diena ir naktis.

  • Kuklumu vadinamos socialinės ir/ar psichologinės patologijos pasižymi dideliais vidinio nepasitenkinimo ir agresijos kiekiais, o tikrai kuklus žmogus menka saviverte nesiskundžia ir mėgaujasi vidine ramybe.
  • Iš tiesų kuklus žmogus pasižymi saiko jausmu. Ne tuo, kuris išdidžiai pristatomas: ,,Man nieko nereikia!“. Kuklus žmogus tiesiog jaučia ir savo poreikių ribas, ir atsakomybę už jų tenkinimą. Jis nemirksta iliuzijose, kad yra aukščiau gamtos. Jis kukliai gyvena pagal gamtos nustatytą tvarką ir kukliai sutinka su jam duoto kūno / proto / gebėjimų naudojimosi taisyklėmis.
  • Kuklumas jokiu būdu neturėtų būti tapatinamas su susigūžimu ar savęs ignoravimu. Būti kukliu – nereiškia būti žemiau žolės ir šliaužioti ant pilvo. Atvirkščiai, buvimas kukliu – tai vaikščiojimas stačiomis, užimant po saule tiek vietos, kiek tau priklauso, nei daugiau nei mažiau. Tikrasis kuklumas gelbėja ir nuo per didelio išsipūtimo, ir nuo susitraukimo iki visiško nulio.
  • Kuklumas – tai laisvė, kurią jaučia žmogus, būdamas pakankamu.
  • Kuklus žmogus tiesiog nešoka aukščiau bambos. Socialiniu nerimu sergantis – bijo ne tik, kad išsišokti, bet net ir galvą kilstelėti.
  • Kuklus žmogus taip pat neretai vengia atkreipti į save dėmesį, tačiau jei taip atsitinka, jis neišgyvena tokių nemalonumų kaip: džiūstanti burna, šaltas prakaitas, veido raudonis, kalbos ir judesių sutrikimai.  Šie simptomai būdingi socialiniu nerimu sergantiems. Dar reikėtų paminėti ir psichologinius toksinus, sekančius po to: nusivylimas savimi, savęs smerkimas, niekinimas, gėdos jausmas.

,,Būti mažam, būti niekuo, džiaugtis savo netobulumais, būti laimingam, kad nesi vertas dėmesio, kad visatoje esi nesvarbus. Tai vienintelis išsilaisvinimas. Vienintelis kelias į tikrą vienumą.“ – rašė Thomas Merton. Kukliam žmogui toks kelias – palaima, sociofobui – kančia.

Kaip ir nemenkas skirtumas tarp kuklumo ir sociofobinių ligų? Remiantis jais tampa nebesunku atskirti ramų, išmintingą, santūrų žmogų, nuo pikto, susigūžusio ir išsigandusio, besikamuojančio savo perfekcionizmo kompleksuose. Ir nesvarbu, kad abu vengia prožektorių šviesos, abu linkę nepiršti savo nuomonės, jei niekas neprašo, abu tenkinasi tuo, ką turi, – bet štai vienas piktas ir nelaimingas, o kitas – ramus ir patenkintas.

Ką visu tuo tekstu norėjau pasakyti? Nieko labai ypatingo. Tik norėjau pasiūlyti visus dalykus vadinti tikraisiais vardais. Vardan diagnostinio aiškumo. Kad nekiltų mintis žavėtis baimes maskuojančiu ,,nusikuklinimu“, tarsi jis būtų didelė vertybė.

 

Užsiprenumeruokite mano straipsnius į el. paštą!

Klaida, pabandykite dar kartą.

Sėkmingai užsiprenumeravote, ačiū!

Gyvosios psichologijos studija

Seminarai, grupės, konsultacijos. Vilnius, Liepyno 2-65.

Studijos pasiūlymai

,,Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete”

Savo knyga siekiau įkvėpti skaitytoją nepasiduoti bejėgystei, kad ir kokią psichinės nesveikatos diagnozę beišgirstų. Norėjau priminti apie kiekviename mūsų esantį Dvasios karį, pajėgų susidoroti net su tamsiausia sielos naktimi.