,,Meilių” rūšys vartojimo kultūroje

 

Žengdami į santuoką žmonės vienas kitam prisiekia: ,,Aš Jonas, imu tave, Janina, savo žmona ir prisiekiu visada tau būti ištikimas: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, – visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas”.

Taip vyras prisiekia moteriai, moteris vyrui… Sudarant santuoką, neprašoma sakyti tiesą ir tik tiesą, kaip kad teisme. Gal ir gerai, nes pagal tai, į ką išvirsta dviejų žmonių santykiai, priesaika turėtų skambėti maždaug taip: “Aš Jonas, pasižadu: jei mane užklups kokia nesėkmė ar šiaip bus prasta nuotaika, aš pasinaudosiu tavimi, kaip emocine (ir ne tik) bokso kriauše arba susirasiu kitą, kuri man bus labiau tinkama; aš nuolatos iš tavęs ko nors norėsiu ir reikalausiu, kad niekada neužsimirštum, ką tu privalai man duoti. Dažniausiai aš tave ignoruosiu ir nepaisysiu tavo poreikių, nes man jie ne tokie svarbūs, kaip manieji. Taip pat prisiekiu, kad mano pagarba tau galios tol, kol tu atitiksi mano reikalavimus ir pateisinsi mano lūkesčius, kitaip nėra už ką tavęs mylėti ir gerbti. Prisiekiu, visuomet atsižvelgti į savo poreikius ir stengtis, kad jie būtų patenkinti… O aš noriu būti gerbiamas, mylimas ir svarbus. Gyvensiu su tavimi tol, kol tu būsi man tinkama ir kol turėsiu iš tavęs kokios nors naudos” (neperrašinėsiu čia to paties priesaikos teksto kitai lyčiai, nes turinys vis vien liktų tas pats).

Dabar įsivaizduokime, kiek liktų norinčių tuoktis ar kurti kitokios formos ilgalaikius santykius, jei taip atvirai ir sąžiningai vienas kitam išdėstytume kaip bus?

Vartojimo kultūra kuo puikiausiai integravosi į žmonių tarpusavio santykius, paversdama juos dalykiniais ryšiais: ,,Tu man naudingas – aš tau”. Kol vyksta abipusiai naudingi mainai, tol santykis tęsiasi. Tįsta… Tempiasi… Tol, kol vienas kuris nebeištveria. O neištveria, dažniausiai, abejingumo ir susvetimėjimo, kuomet savo artimiausiam žmogui tampa tiesiog patogiu daiktu. Daiktu, su didžiule nykia skyle kažkur ten, širdies plote. Žiūrint iš vartotojo pozicijos, kam gi reikalingas skylėtas daiktas? Nei naudos, nei malonumo. Vartotojas neturi laiko, kad gaištų su kažkuo nekokybišku. Vartotojas turi teisę nekokybišką prekę grąžinti pardavėjui ir ieškoti naujos.

,,Na nebekyla man jokie jausmai žiūrint į savo žmoną, tai ką, man dabar su ja visą likusį gyvenimą kankintis?”, – piktinasi Ramūnas.

,,Kaip manot, ar man ieškotis naujo vyro? Matot, maniškis susirgo cukriniu diabetu. Čia juk nebepagydoma?”, – teiraujasi Kristina.

Regina panoro vėl pajusti drugelius pilve, todėl išsiskyrė su savo ilgamečiu draugu, ir susirado kitą.

Darius susirado gražią draugę, apsigyveno kartu, bet paaiškėjo, kad ji netvarko namų ir negamina maisto, todėl paprašė jos išsikraustyti.

Istorija po istorijos, ir vis nepatenkinti vartotojai. Pasipiktinę, įsižeidę, apgauti ir neginami valstybės. ,,Santykių vartotojų teisių gynimo komisija”! Jei tik tokia būtų įsteigta, tikrai neliktų be darbo. Į ją galima būtų nukreipti ir ponios Danguolės skundą: ,,Vyras mane apgavo. Negaliu daugiau juo pasitikėti. Ketinu skirtis. Kai už jo tekėjau ir pinigų turėjo, ir padėtį… Praėjo keli metai – nieko nebeliko!”. Arba dar, pavyzdžiui, Sigitos skundas: ,,Kaip man su juo gyventi, jei jis niekuo nesidomi, išeinam į žmones, tai net sakinio negali suregzti. Tokia gėda! Kitų vyrai ir apsiskaitę, ir turi ką papasakoti. O mano? Aš ir po seminarus vaikštau, ir knygas skaitau, aš tokia dvasinga, o jis?!…”.

Šalia bendro vartotojiško nusivylimo yra dar vienas ryškus visų šių skundų bruožas – juose be galo daug savybinių įvardžių: aš, mano, man, mane… Daugybė daugybė savo santykiais nusivylusių žmonių. Kas gi čia darosi?

Vedų psichologijoje yra sakoma, kad jei tik žmogui pavyktų bent trumpam išsikepurnėti iš savo egoizmo liūno, gyvenimas jam nušvistų visai kitokiomis spalvomis. Dar yra sakoma, kad yra lygiai du būdai gyventi gyvenimą:
1. Gyventi kaip savanaudiškam vartotojui, kuriam nuolat kažko trūksta ir vis kažkas yra ne taip, kaip turi būti.
2. Gyventi kaip nuolankiam mokiniui, kuris kiekvienoje problemoje mato savo galimybes tobulėti ir augti. Ir, žinoma, jomis pasinaudoja.

Ir dar yra sakoma, kad norint kažką pakeisti savo gyvenime, pirmiausia reikia pamatyti savo realią situaciją. Koks aš iš tiesų? Kokia ,,meile” aš myliu savo artimuosius? Kokia gyvenimo filosofija vadovaujuosi? Kokie mano charakterio trūkumai man vis kiša koją ir neleidžia būti mylimam bei mylinčiam?

Egocentriška žmogaus prigimtis, nėra linkusi pripažinti savo pačios ydų. Ir nors aplinkui apstu dejuojančių dėl savo trūkumų, iš tiesų, patys save mes matome kuo palankiausioje šviesoje… Ir nereikia tikėti tuo, ką sako nepilnavertiškumo kompleksų kamuojami, atkakliai savikritiški asmenys. Ar esate bandę kokiam nors dejuojančiam dėl savo menkavertiškumo piliečiui patvirtinti tai, ką jis teigia: ,,Taip, brolau, tu toks ir esi. Aš tau pritariu!”. Aš esu bandžiusi… Reakcija būna tokia, kad tikrai nieko panašaus nebūtų galima tikėtis iš menkysta besijaučiančio nelaimėlio. Taigi, norėjau pasakyti, kad egoistinė puikybė visuomet išlieka puikybe, nepaisant to, kokiais drabužiais ji bus apsitaisiusi. Žmogus, per savo egocentrinės pasaulėžiūros prizmę, apie save visuomet galvoja geriau, nei yra iš tiesų. Net jei jis dedasi paskutiniu nevykėliu, už kitus nevykėlius jis vis tiek pranašesnis. Jei jau nuodėmingas, tai jo nuodėmės nepalyginamai rimtesnės, nei tų, kitų nusidėjėlių. Jei jau nelaimingas, tai tikrai nelaimingesnis už visus kitus.

Įdomus fenomenas! Pamatinė, perdėtai gera nuomonė apie save, inspiruoja visus gyvenimo išbandymus matyti kaip neteisybę: ,,Aš to nenusipelniau“, – galvoja atleistas iš darbo vyras. ,,Neteisinga, kad man (tobulai ir be priekaištų) teko toks nevykęs sutuoktinis. Matyt, aš dar nesutikau savęs verto…“, – teigia pasipiktinusi likimu moteris.

Vedų psichologijos mokytojai (O. Gadeckij, M.Targakova) kalba apie tris ,,meilės“ formas, gimusias iš vartojimo filosofijos ir vartotojo puikybės. Beje, jei remtis Martyno Buberio klasifikacija, visos šios santykių rūšys turėtų būti priskiriamos santykiui ,,Aš-Tai“, kur kitas laikomas, kažkuo, identifikuojamu pagal skalę ,,naudingas–nenaudingas” arba ,,patinka–nepatinka”.

1. Kontroliuojančio vartotojo ,,meilė“. Kontroliuojantis žmogus nepripažįsta, kad kažkas gali vykti ne pagal jo valią ir norus. Siekia, kad visi elgtųsi taip, kaip jis reikalauja, nes tik jis žino kaip yra geriausia. Jam nesuvokiama, kad egzistuoja kito žmogaus nuomonė ar poreikiai, ypač jei tie poreikiai skiriasi nuo jo paties. Kontroliuotojui svarbu, kad visi ,,šoktų pagal jo dūdelę“ ir jei taip nevyksta jis būna labai labai nepatenkintas. Save jis suvokia kaip esantį virš kitų, silpnesnių (kvailesnių, mažiau galinčių). Kontroliuotojas linkęs kaltinti, reikalauti, manipuliuoti kitais tam, kad realizuotų savo įsivaizdavimą, kaip turi būti. O nepavykus sukontroliuoti, visus neigiamus jausmus: pyktį, nerimą ar nuoskaudą, – jis nukreipia į kitus žmones – kaltininkus. Kontroliuotojas nepriima pagalbos, neprašo patarimų. Jis pats viską žino geriausiai. Ir dar vienas kontroliuotojo ypatumas – jis nemoka priimti kitų žmonių meilės, todėl neretai jaučiasi vienišas, nemylimas, nesuprastas, dažnai nusivilia santykiais ir žmonėmis, nes nepaisant jo titaniškų pastangų, žmonės negyvena ir nesielgia taip, kaip jam norėtųsi. Save jis mato kaip labai pareigingą, protingą žmogų, prisiimantį atsakomybę už kitus, nepajėgiančius to padaryti. Kontroliuojantis asmuo žmones vertina pagal kelis kriterijus: ,,patinka – nepatinka“, „silpnesnis už mane – stipresnis už mane“, ,,klauso manęs – neklauso manęs“. Savo silpnumo ar trūkumų kontroliuotojas nepripažįsta, nes jam jie tiesiog neegzistuoja. Priimti kitų žmonių meilę, kaip rūpestį ar atjautą, jam reikštų atsiverti ir pripažinti savo silpnumą. Tai tolygu mirčiai, nes prarastų tai, kas jam svarbiausia – stipraus žmogaus įvaizdį.

2. Besimėgaujančio vartotojo ,,meilė“. Besimėgaujantis taip pat išskiria save iš kitų ir taip pat kuria santykius ,,Aš-Tai“. ,,Tai“ besimėgaujančiam yra visi kiti žmonės, kurie jam kažką privalo duoti. Kitas žmogus, besimėgaujančio manymu, turi elgtis ir būti šalia jo taip, kad teiktų malonumą. ,,Man nemalonu, kai tu nesišypsai“, sako besimėgaujantis vyras. ,,Aš noriu, kad tu gražiai atrodytum, man nemalonu į tave žiūrėti“, – reikalauja kitas. Besimėgaujančio vertinimo kriterijai: ,,malonu – nemalonu“, ,,man patinka – man nepatinka“, ,,man gera – man bloga“. Besimėgaujantis visuomet turi kitam pretenzijų, kodėl jis nepasistengia labiau ir nepadaro taip, kad visuomet būtų maksimaliai malonu ir komfortiška. ,,Noriu mėgautis!“ – toks besimėgaujančio šūkis ir gyvenimo tikslas. Tam jis kuria santykius. Mėgautis galima bet kuo, pagal skonį ir poreikius: kito žmogaus kūnu, uždirbamais pinigais, užimamomis pareigomis, šlove, ruošiamu maistu, kuriamu jaukumu, turimu talentu, rodomu dėmesiu ar pagarba. Besimėgaujantis nuolat ima, nuolat vartoja, nieko už tai neduodamas mainais. Kažkaip atsidėkoti ar kažką pasiūlyti pačiam, – tokia mintis jam svetima. Jis gyvena taip, tarsi visi kiti, būtų jam skolingi ir jis maloningai leidžia jiems tas skolas grąžinti. Besimėgaujantis neduoda meilės, nė jokia forma. Paprasčiausiai, davimo veiksmas jo pasaulėžiūroje neegzistuoja.

Čia nereikėtų painioti dviejų malonumo energijos priėmimo būdų: egoistinio ir nuolankaus. Pirmu atveju, kito žmogaus teikiamas malonumas (rūpestis, parama, dėmesys, glamonės ir pan…) priimamas su džiaugsmu ir dėkingumu, kitu atveju, kaip privaloma duoklė, kurią besimėgaujantis tiesiog suvartoja ir laukia dar. Vartotojas tokiu savo elgesiu pats sau kenkia, nes tas kuris duoda, galų gale ima ir išsenka, pavargsta duoti. Su besimėgaujančiu gyvenantys žmonės jaučiasi išsunkti, nevertinami. Santykyje kaupiasi abipusės noskaudos. ,,Suvartoti“ artimieji stengiasi atsiriboti, netgi nutraukti ryšį galutinai.

3. Geradėjo ,,meilė“. Tai neįtikėtinai išradingas savo egoistinių poreikių tenkinimo būdas, apjungiantis ir polinkį kontroliuoti, ir polinkį mėgautis. Tačiau jei kontroliuotojas veikia iš jėgos pozicijos griežtai ir reikliai, siekdamas pajungti kitus savo valiai, tai geradėjas tą darys gerai užsimaskavęs, nes jam svarbiau už viską jaustis geram ir geresniam už kitus. Viskas, ko geradėjas imasi kito labui, atrodo kaip kažkas pakylėto ir labai gražaus. Jo elgesys ir veiksmai kuria nenuilstančio gerojo samariečio įvaizdį. Nors iš tiesų, tai pati baisiausia santykio ,,Aš-Tai“ forma, nes čia po artimo meilės kauke slepiasi siekis padaryti kitą priklausomą nuo savęs, po to juo rūpintis ir galiausiai, pasimėgauti savo kilnumu ir galia. ,,Tu be manęs pražūsi“, – sako geradėjas savo artimam žmogui. Ir jis teisus, nes gyvenantis su geradėju žmogus, pamažu darosi vis silpnesnis, vis labiau neįgalus. Tas neįgalumas gali būti emocinis – žmogus jaučiasi suvaržytas, nelaisvas, priklausomas nuo kito; fizinis – neturi galimybės išgyventi savarankiškai; socialinis – praranda savo draugų ratą, savo pomėgius, be savo geradėjo nebežengia nė žingsnio, nepriima jokių savarankiškų sprendimų, ,,nebežino“ nei ko nori, nei ką sugeba pats.

Rūpestingas ir dėmesingas geradėjas suderina savyje ir kontroliuojančią, ir besimėgaujančią pozicijas. Tik mėgaujasi jis savo įtaka, galia ar reikšmingumu kitam žmogui. Geradėjas ,,svaigsta“ nuo savo paties kilnumo ir nuo tuo, kad jis taip aukojasi dėl kitų. Palaimintai šypsodamasis, kaip šventasis kankinys, geradėjas mėgsta sakyti: ,,Aš duodu ir duodu…, aš taip dėl jo (jos, jų) aukojuosi ir jokio dėkingumo! Nieko už tai negaunu.“ Kartais dar prideda: ,,Kaip man tas nusibodo…“, – bet vis tiek duoda ir duoda… Ir nesvarbu, kad tas kitas jau arti degradacijos nuo lepinimo.

Geradėjo filosofiją labai ryškiai perteikta senosios animacijos filmuke apie asiliuką, kuris norėjo kam nors padėti. Jo įkyrios pastangos kaip nors kam nors padėti kelia ir juoką, ir susierzinimą, nes už jų slypi gan keisti motyvai: ,,Aš noriu kam nors padėti“, kur svarbiausias sakinio žodis yra ,,“. Todėl geradėjai dažnai susiduria su kitų žmonių nesupratingumu ir nedėkingumu. ,,Aš gi tik gero jam noriu! O jis taip bjauriai su manimi elgiasi”, – sako mama vis dar išlaikanti savo 28 m. bedarbį sūnų. Geradėjo ,,meilė“ tuo ir pavojinga, kad stumia kitą žmogų į degradavimą.

Geradėjas niekuomet nepripažins, kad kitas gali išgyventi ir be jo pagalbos, jis netiki kito žmogaus gebėjimais.
,,Jei jūsų meilė augina vartotoją – tai ne meilė“, – sako O. Gadeckij. Ši tiesa aktuali bet kuriam artimam santykiui. Jei šalia jūsų esantis žmogus kasdien darosi vis mažiau savarankiškas ir vis labiau neįgalus, – nustokite maitinti jį savo geradarystėmis. Tikra meilė nuo geradariškos skiriasi tuo, kad geradariui nesvarbu rezultatai, jam svarbu tik jo paties gerumas ir pasiaukojimas dėl kito. Tikrai mylintis žmogus bus dėmesingas ir stebės, kaip jo meilės raiška įtakoja kito žmogaus gerovę. Mylinčiam svarbu, kad jo mylimasis stiprėtų ir augtų, o ne atvirkščiai. Geradėjas, iš tiesų, niekada negerbia kito žmogaus kaip asmenybės, nes kitame visuomet mato tik silpną, nuo jo priklausantį asmenį. Geradėjas tobulai kuria prisirišimą, bet visiškai nesugeba mylėti. Keisčiausia, kad jis įsitikinęs savo gebėjimu mylėti, nors niekada net nepasidomi, ar ta jo ,,meilė“ nekenkia kitam žmogui. Paklaustas, ar jo meilės šviesoje artimas žmogus patobulėjo, paaugo kaip asmenybė, o gal pasiekė gyvenime kažko svarbaus, geradėjas nustemba: ,,Prie ko čia tai?“ Jis ignoruoja faktus, rodančius visai priešingus dalykus: artimas žmogus pradėjo vartoti alkoholį, susirgo depresija, prarado norą kažko siekti, nebedirba ir pan… Geradėjui tai ne rodikliai, o tik dar didesnė galimybė aukotis ir spinduliuoti savo gerumą. Geradėjo pagalba dažnai atstumiama, o tai irgi iliustratyvus faktas apie pagalbos motyvus. Nė vienas nenori tapti priklausomu nuo kito, ar tai būtų sutuoktinis, ar tėvas (motina, mokytojas, psichologas).

Tam, kad augtų, žmogui reikia, kad kas nors juo tikėtų, geradėjas tiki tik kito žmogaus silpnumu. Jis niekada nepaklaus kito, ko tu pats nori? Kas tau svarbu? Jis sprendžia pats, ko kitam reikia ir puola padėti.

Bet kuri iš šių ,,meilių“ – nėra meilė. Tai tik vartotojo būdas tenkinti savo egoistinius poreikius. Visų šių ,,meilių“ pagrindinės sudedamosios dalys – puikybė ir savanaudiškumas. Iki vienas kitą gerbiančio ir auginančio santykio ,,Aš-Tu“ dar labai toli. Kol mes santykyje su kitais esame kaip kontroliuotojas, besimėgaujantis ar geradėjas, tol nereikėtų stebėtis, kad mūsų santykiai su artimaisiais yra sunkūs ir skaudinantys. Manau, kad dabar turėtų kilti klausimas: ,,Tai ką daryti? Kaip nebebūti vartotoju?

Jeigu jums pavyko atpažinti savyje vartotojo bruožus ir savo ,,meilės“ rūšį, tuomet pirmas žingsnis į visai kitokią santykių kokybę jau žengtas. Žinoma, visa tai atpažinti lengviau kitame, nei savyje, todėl neskubėkite nuspręsti, kad tai ,,ne apie mane“. Galiu nuraminti, tai apie mus visus! ,,Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė“, – rašoma Evangelijoje pagal Matą (Mt 5, 3). Iš tiesų palaiminti, galintys suvokti savo vargdienio dvasią. Iš tiesų suvokti, pripažinti ir priimti savo ribotumą, savo ydas, savo silpnumą. Net ir norinčių tą padaryti nėra daug, nekalbant jau apie tokiais esančius.

Atpažinusiems savo ,,meilės“ rūšį ir norintiems nuveikti kažką praktiškai, siūlau santykių detoksikacijos eksperimentą:

• Kontroliuotojui reikėtų išmokti pasidalinti atsakomybe su kitais ir leisti artimam žmogui bent jau turėti savo nuomonę. Jei jūs aptikote savyje polinkį kontroliuoti, skirkite vieną dieną ir pabandykite pragyventi ją nieko nekontroliuodamas: nenurodinėkite artimiesiems, ką jie turi daryti, nekontroliuokite, kur jie eina, ką turi jausti, kaip atrodyti, ką valgyti ir pan… Tegul jūsų diena bus skirta Thomo Mertono minties kontempliacijai: ,,Būti mažam, būti niekuo, džiaugtis savo netobulumais, būti laimingam, kad nesi vertas dėmesio, kad visatoje esi nesvarbus. Tai vienintelis išsilaisvinimas.“

• Besimėgaujančiam reikėtų išmokti dėkoti už viską, ką dėl jo daro kiti. Jei pažinote savyje besimėgaujantį, pabandykite vieną dieną pragyventi šalia kito žmogaus nieko iš jo nenorėdamas ir nereikalaudamas. Jokių paslaugų, jokios pagalbos ar paguodos. O vakare parašykite išsamų padėkos laišką šalia jūsų gyvenančiam žmogui už viską, ką jis jums yra padaręs. Pabandykite pajusti skirtumą tarp džiaugsmingo dėkingumo už tai, ką gaunate ir tarp mėgavimosi kito žmogaus paslaugomis, tarsi visi malonumai, jums savaime priklausytų.

• Geradėjas galėtų pasimokyti matyti savo veiksmų rezultatus ir pripažinti savo paties silpnumą bei ribas. Jei atpažinote savyje geradėją, pabandykite vieną dieną pats prašyti pagalbos. Žinau, kad bus nelengva tą padaryti nuoširdžiai, todėl prieš prašydamas pabandykite pripažinti, kad bet kuris kitas žmogus lygiai taip pat, kaip ir jūs turi savyje stiprybės ir galios jums padėti.

Ir pabaigai, dar viena Vedų psichologijos mokytojų mintis: ,,Teorija be praktikos, taip ir lieka tik teorija; informacija be patyrimo, taip ir lieka tik informacija, kuri nieko jūsų gyvenime nepakeis“.

Užsiprenumeruokite mano straipsnius į el. paštą!

Klaida, pabandykite dar kartą.

Sėkmingai užsiprenumeravote, ačiū!

Gyvosios psichologijos studija

Seminarai, grupės, konsultacijos. Vilnius, Liepyno 2-65.

Studijos pasiūlymai

,,Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete”

Savo knyga siekiau įkvėpti skaitytoją nepasiduoti bejėgystei, kad ir kokią psichinės nesveikatos diagnozę beišgirstų. Norėjau priminti apie kiekviename mūsų esantį Dvasios karį, pajėgų susidoroti net su tamsiausia sielos naktimi.

  • Mantas

    Labas, Lina, labai įdomu skaityti tavo straipsnius, nesustok rašyti 🙂