Sakraliniai šokiai – būdas megzti ryšį su Kūrėju

/ Į santykį su Dievu – per šokį /

Sakraliniai šokiai atkuria kūno ir sielos vienybę
Nors katalikų bažnyčios praktikoje nėra įprasta savo tikėjimą reikšti kitaip nei malda ir giesmėmis, pamažu mūsų šalyje populiarėja naujas šlovinimo būdas – sakraliniai šokiai. Juos šokantieji meldžiasi ne žodžiais, bet judėdami pagal tam tikrą choreografiją ir muziką.

Ar įmanoma ryšio su Kūrėju, tikėjimo ir jo teikiamo džiaugsmo ieškoti šokant? Žinoma. Taip teigia mūsų skaitytojams jau pažįstama psichologė psichoterapeutė, tinklaraščio www.gyvojipsichologija.lt autorė bei sakralinių šokių mokytoja Lina Vėželienė.

„Saviraiška šokant man niekada nebuvo svetima, o šokis visada buvo ir yra neatsiejama mano gyvenimo būdo dalis“, – teigia pašnekovė. „Su sakraliniais šokiais pirmą kartą susipažinau maždaug prieš 5–6 metus, ir tai buvo indiški sakraliniai šokiai Bharata Natyam. Tuomet buvau labiau pavydi stebėtoja, nes neįtikėtinas šokėjų meistriškumas perteikiant sakralias reikšmes man atrodė nepasiekimas. Kad yra ir krikščioniška, žymiai paprastesnė, sakralių šokių versija, tuomet dar nežinojau. Ir tik prieš porą metų Gyvenimo ir tikėjimo instituto organizuotuose sakralinių šokių mokymuose dideliam savo džiaugsmui atradau krikščioniškos maldos šokius. Sakralaus šokio praktika suvienijo du mano pasaulius – tikėjimo ir šokio. Ir tai suteikia daug didesnį harmonijos, vidinio vientisumo pojūtį. O galimybė šokti drauge su kitais teikia dar ir labai daug džiaugsmo. Tokia tikėjimo išraiška suteikia galimybę jaustis vientisai iššokant savo maldą Dievui. Tikėjimas šokant tarsi įsikūnija ir materializuojasi manyje, o aš jį išreiškiu viešai taip jį padarydama dar tvirtesnį“, – šokyje patiriamais išgyvenimais dalinasi moteris.

– Lina, kuo ypatingi sakraliniai šokiai? Ar galima teigti, kad tai – būdas bendrauti su Dievu?

– Taip, galima sakyti, kad tai – tam tikra santykio su Dievu išraiškos forma. Sakraliniai šokiai siejami su religija ir šventumu. Paprasčiau tariant, tai dar viena bendruomeninės maldos forma šalia sakytinės maldos ir giesmių. Paprastai sakraliniai šokiai šokami ratu aplink improvizuotą altorių. Šokių choreografija nesudėtinga, tačiau visi šokių judesiai turi tam tikrą, maldai būdingą, prasmę. Pavyzdžiui, yra šlovinantys Viešpatį judesiai: judesiu mes išreiškiame savo dėkingumą, nuolankumą, pasitikėjimą, išsakome savo prašymus, artėjame prie Šaltinio ir grįžtame į savo kasdienybę. Tuo pačiu ir dvejojame, stabčiojame, džiaugiamės, prašome palaiminimo. Viskas taip pat, kaip ir sakytinėje maldoje, tik šioje praktikoje viskas vyksta per šokį.

– Ką apie šokį kalba Dievo žodis? Kodėl būtent tikėjimo šokis yra svarbus žmogui?

– Lietuvos bažnyčiose vargu ar išgirsite šokį šlovinančių pamokslų. Judėti ir išreikšti savo maldą šokiu, visu kūnu, nepriimta. Tačiau Biblijoje randame nemažai citatų, kuriose žmogus raginamas šlovinti Dievą visu kūnu. Kad ir šie žodžiai iš apaštalo Pauliaus laiškų: ,,Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? 20 Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu“ (1Kor, 6). 150 psalmėje taip pat skaitome: ,,Šlovinkite Viešpatį! […] Šlovinkite jį būgnelių žvangučiais ir šokiu“.

Sakralinis šokis atkuria kūno ir sielos vienybę. Kūnu išreiškiamas ritmas padeda atkurti vidinę harmoniją, pusiausvyrą ir ramybę, tai pagilina ir pačią žmogaus maldą. Šokis padeda išlaikyti rimties ir žaismo pusiausvyrą. Šokdamas šalia kitų tuo pačiu ritmu žmogus su visais šalia esančiais mokosi subalansuoto ritmo. Šokis išlaisvina, praplečia maldos patyrimą, padeda santykį su Dievu išgyventi visu kūnu, ne tik intelektualiai. Yra toks ispaniškas posakis: ,,Niekas iš manęs neatims to, ką jau sušokau!“. Garbinti Dievą malda vienumoje sustingusioje kūno pozoje yra vienas patyrimas, o iššokti tą patį garbinimą viešai, visu savo kūnu, susikibus rankomis su kitais, – visai kita patirtis.

Kai kurios moterys, pirmą kartą išbandžiusios sakralinius šokius, dalinasi, kad susikibus rankomis su kitu žmogumi ir  judant bendru ritmu, jas apima neįtikėtinas artumo jausmas. Sako, paskutinį kartą tą teko daryti darželyje. ,,Būkite kaip vaikai“, – pasakyta Biblijoje, ir būtent šokis suteikia tą galimybę. Galimybė sušokti bendrai su kitais tikrai priartina buvimo vaikais pojūtį, nuima kaukes, „suminkština“, leidžia pamiršti savo paties svarbą.

– Galbūt iš pastarųjų Jūsų minimų aspektų (tai, kad pamirštame būti vaikais, nusiimti kaukes, mažinti savo egoizmą) žmogui kyla nemažai psichologinių problemų?

Visus šiuos dalykus galime vadinti tiesiog asmenybės suvaržymais. Būdamas suvaržytas savo paties svarbumo ar įsispraudęs į kokius nors, pavyzdžiui, socialinius vaidmenis, žmogus nebesijaučia laimingas, pamiršta pasidžiaugti ir galų gale net nebežino, kam jam gyventi. Šokis išlaisvina arba bent jau primena, kad gyventi galime ir kiek paprasčiau, kad gyvenime yra ne tik neišbrendamų kančių ir negandų, bet lygiai taip pat yra ir džiaugsmo, muzikos, šokio, bendrystės.

Būna, į užsiėmimą ateina moteris, pirmą, antrą šokį šoka buratino stiliumi ir rūsčia veido išraiška, o paskui, žiūrėk, pamažu ima atsipalaiduoti, pradeda šypsotis, jos kūnas tampa plastiškas. Nuo kokių nors vidinių gniaužtų (pavyzdžiui, nuo dažnai patiriamo streso) moteris, štai, ėmė ir išsilaisvino… Bent jau tą kartą, bet vis tiek puiku.

Kita vertus, mes šokame maldos šokius, ir tai – papildomas gėris, lyginant su įprastais šokiais. Melsdamiesi stipriname tikėjimą bei pasitikėjimą, o tai ypač palengvina per gyvenimą „velkamas“ naštas. ,,Viešpatie, esu Tavo instrumentas!“ – pagal tokius žodžius šokame viename savo šokyje. ,,Esu tik instrumentas…“ – vien nuo tokios minties poreikis kontroliuoti visus ir viską savo gyvenime gali dingti. (Šypsosi)

– Pasidalinkite patirtimi, kokių dar išgyvenimų galima patirti šokant?

– Šokdamas savo maldą kiekvienas patiria kažką jam vienam unikalaus. Vieni nusiramina, kiti išgyvena stiprią vienybę su sakralumu, tretiems sugrįžta laimės jausmas. Būna ir tokių, kurie prisimena turintys kūną. Moterys prisimena savo moteriškumą. Kai kas sako, kad bešokant nežinia kur pasitraukia pasaulietinis triukšmas ir bruzdesys. Štai, būna, moterys į šokius ateina pavargusios, po darbo, abejojančios, ar ne geriau būtų buvę pagulėti namie ant sofos, o iš šokių išeina atsigavusios, pailsėjusios. Dauguma sakralinių šokių šokėjų – moterys, tačiau ateina ir vienas kitas vyras. Jie kažkodėl neužsilieka, bet tai tikrai nėra praktika tik moterims. Sakraliniai šokiai iš tiesų stebuklingi, atveriantys, sugrąžinantys mus į gyvenimą. Šokančios ilgiau jau dalinasi ir gydomąja šių šokių galia.

– Vadinasi, šokis tam tikra prasme gali ir gydyti?

– Sakydama ,,gydomoji galia“ labiau turiu omenyje ne fizinį išgydymą, o psichologinį – vis dėlto tai – mano sritis. Pavyzdžiui, užsiėmimus reguliariai lankantys žmonės dalinasi įspūdžiais, kad gyvenimiškos jų problemos nebeatrodo tokios neišsprendžiamos kaip anksčiau, nesibaigiančioje rutinoje ilgainiui sumažėja streso ir įtampos, nes daugėja ramybės, taip pat stiprėja gebėjimas atsipalaiduoti, atsitraukti nuo kasdienių reikalų maratono. Laisvėjant kūnui, minkštėja ir širdys: grįžta švelnesni jausmai, mažėja barnių šeimose, pretenzijų artimiesiems.

Šokame ir palaiminimo šokį, kartą sušokome jį vienai merginai, kuri labai jaudinosi dėl egzamino. Poveikis nustebino ją pačią: į egzaminą ji ėjo visiškai pasitikėdama savimi ir rami. Ir, aišku, egzaminą išlaikė puikiai. Turime dar ir užtarimo maldos šokį ,,Talita Kum“ – tai visų prašymas už rato centre esantį žmogų. Ko galima prašyti kitam žmogui? Išgydymo, gailestingumo, prikėlimo, vilties sustiprinimo. Ko žmogus prašo, to paties ir mes jam prašome. Tarsi palaikymo komanda. (Šypsosi) O jei žmogus garsiai neįvardina, ko jis eina į rato centrą, mes tiesiog prašome tokio pat išgydymo ir prikėlimo, kurį reiškia žodžiai „Talita Kum“ (liet. „Mergaite, kelkis!”). Tai – citata iš Morkaus evangelijos (5, 41), aramėjiškai Jėzaus pasakyti žodžiai mirusiai Jayro dukteriai, – tai kvietimas mums visiems stotis ir šokiu bei muzika švęsti gyvybę teikiančius Dievo žodžius. Šis šokis malda labai sustiprina viltį ir suteikia jėgų iš tiesų pradėti keltis, kad ir kokioje duobėje žmogus jaustųsi esąs.

– Kokiu principu vyksta sakralinių šokių užsiėmimai?

– Kokių nors ypatingų principų ar ritualų neturime. Susirenkame vieną vakarą per savaitę, turime nustatytą laiką, į užsiėmimus ateina, kas nori. Nėra nei registracijos, nei privalomo mokesčio. Nereikia ir jokio specialaus pasiruošimo. Tiesiog žmogaus neturi purtyti vien nuo minties, kad jam reikės šokti ir dar susikibus rankomis su, neaišku, kuo. Šokių judesiai – paprasti, galima sakyti, kasdieniai: pakeliam rankas vienaip, kitaip, apsisukam, pasisukam, judam į rato centrą, ratu, atgal…

Jei reikėtų palyginti, sakyčiau, kad sakraliniai šokiai, yra dar paprastesni nei lietuviški etnografiniai. Todėl juos šokti gali bet kas, kas moka vaikščioti. Čia svarbiau ne choreografiniai viražai, o prasmė, sakralumo išjautimas ir perteikimas judesiu. Nėra čia ir jokių mistinių kvėpavimo technikų, nedarome apšilimo, tiesiog susitinkame, užsidegame rato centre žvakę, susikimbame rankomis ir šokame. Prieš kiekvieną šokį kaskart primenu jo prasmę, kad šokėjams būtų lengviau įsijausti. Juokinga, kai žmonės ateina smalsaudami ir kupini mistinių vilčių, bet pamato tą paprastumą ir labai nusivilia. Taip nusivilia, kad net nepajaučia pačios sakralinių šokių dvasios. Šie šokiai nėra skirti tiems, kurie vertina tik ryškų emocinį katarsį ar religinę ekstazę. Jie yra tokie paprasti ir ramūs, kad nesutrukdytų tam, kas buvo žadėta: ,,Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20).

Visų rūšių šokiuose viena svarbiausių dalių yra muzika. Kokia jos reikšmė sakraliniuose šokiuose?

– Turbūt sutiksite, muzika sukuria nuotaiką, nuteikia, ,,iškrausto“ iš kasdienio triukšmo ir perkelia į sakralųjį pasaulį. Muzika mums reikalinga, kad palaikytų ritmą, ,,neštų“ kūną, įkvėptų sakraliai kontempliacijai. Pasinerti į šokio prasmę muzikiniame fone nepalyginamai lengviau nei tyloje. Mes šokame skambant įvairių pasaulio tautų religinėms giesmėms. Turime šokių pagal graikišką, žydišką, prancūzišką, latvišką muziką; šokame šokius Naujosios Gvinėjos, Filipinų tautų kultūros motyvais. Nemažai šokių šokame pagal liturgines lotyniškas giesmes.

– Ar šokti gali kiekvienas, kuris tik nori? Kokių tikslų galime pasiekti nuolat šokdami?

– Taip, krikščioniškus šokius ,,Talita Kum“, kuriuos šokame mes šv. Jono brolių vienuolyne, ir kuriuos aprašė bei stilizavo kunigas Rudi Pohl SVD ir sesuo Maria Illich SSPS, gali šokti kiekvienas, nesvarbu nei žmogaus amžius, nei lytis, nei tautybė ar rasė. Minėti autoriai surinko įvairių tautų giesmių, sukūrė joms choreografiją ir, vesdami mokymus, platina šią savo iniciatyvą po visą pasaulį. Aš mokiausi iš šių žmonių mokinių. Šių šokių „tėvų“ sumanymas skamba taip: ,,Tieskime tiltus tarp kultūrų ir Dievo žodžio“. Tuos pačius šokius šoka krikščioniškos bendruomenės Italijoje, Filipinuose, dabar jau šokame ir mes Lietuvoje.

Kalbant apie tikslus… Čia gal būtų tas pats, kas klausti, kokių tikslų galėčiau pasiekti nuolat melsdamasis. Turbūt jokių, jei santykio su Dievu siekiama su konkrečiais tikslais. Pradėjus šokti, poveikis fizinei ir dvasinei būsenai neišvengiamai yra ir jis teigiamas, bet kuo konkrečiai bus apdovanotas (ir ar bus) besimeldžiantis šokiu, negalėčiau atsakyti. Šokdami sakralinius šokius mes išreiškiame maždaug tokią idėją: ,,O Dieve… aš sukuosi aplink Tavo šventą centrą“. Ir ko mes iš to savo ,,sukimosi“ gausime galbūt priklausys nuo to, kiek jame bus pagarbos Kūrėjui, dėkingumo, nuolankumo, gebėjimo paprašyti.

– Kodėl, Jūsų nuomone, žmogui, apskritai, svarbus ryšys su Kūrėju? Į ką turėtume kreipti dėmesį kiekvienas, siekdami bendrystės su Juo?

– Ne visiems tas ryšys atrodo svarbus. O jeigu kam ir svarbus, tai kiekvienas turi savo atsakymą į klausimą „Kodėl?“. Galiu atsakyti tik už save. Man svarbus ryšys su Kūrėju. Man jis reikalingas ne mažiau kaip maistas ar oras, be tikėjimo jausčiausi negyva, lėkšta ir buka, kildinčiau save iš beždžionės ir klausinėčiau aplinkinių: „Kokia prasmė gyventi?“ nė nesitikėdama, kad kas nors žino atsakymą. Savo nuoskaudas, galbūt, skandinčiau alkoholio liūne arba prekiaučiau antidepresantais. Tikrai nežinau, ką atsakyti į antrą klausimą… (Šypsosi) Galbūt, bendrystės tiesiog verta bandyti siekti?

– Kokius žmones kviestumėte išbandyti sakralinius šokius? Kokias mintis, emocijas, jausmus galime išreikšti Dievui šokdami?

Kviesčiau žmones, kuriems nesvetimas ritmiškas judesys, kurie nesibaido bendruomenės, ir kurie nevengia maldos. Nors esu vedusi šiuos šokius net ir kategoriškų ateistų kompanijoms, tuomet parenku šokius, kuriuose garbinamas ryšys su gamta, bendrystė su saule, vėju, vandeniu. Šokame ir lietuviškas šaknis stiprinančius šokius – sveikinimo, laiminimo, tai yra, šokius, kurie ne taip tiesiogiai išreiškia santykį su Kūrėju.

Yra buvęs atvejis, kai moteris, rato centre pamačiusi kryželį, nebegalėjo atsipalaiduoti – taip neigiamai ją jis veikė. Dar buvo grupė žmonių, kurie į šokio ratą susirinko labai įtariai, laidydami sarkastiškus komentarus ir abejodami tuo, ką daro, bet pamažu įsišokome ir baigėme tais pačiais maldos šokiais, kuriuos šokame ir vienuolyne. Žmonės ateina ir stipriai abejojantys, tuo, kas čia vyksta ir, jei iš karto nepabėga, tai pritampa, susivokia, tarsi kažkas naujo atsivertų jų pasaulio suvokime.

Vasaros pradžioje sakralinius šokius šokome Tėvo Stanislovo sodyboje. Su išankstiniu atsargumu mūsų šokius stebėjusi sodybą prižiūrinti, buvusi Tėvo Stanislovo pagalbininkė ir jo pomirtinės valios vykdytoja, ponia Regina pasakė: ,,Tėveliui būtų patikę šitie jūsų šokiai…“ Mes tai priėmėme kaip palaiminimą.

O šokdami Dievui galime daug ką „iššokti“: ir savo baimes, ir rūpesčius, dėkingumą, prašymus, džiaugsmus, savo atsidavimą, nuolankumą, Jo valios priėmimą. Taip pat, kaip ir žodinėje maldoje.

Viktorija PETKEVIČIŪTĖ

Interviu publikuotas žurnale ,,Raktas”, Nr. 14 (2016)

 

Užsiprenumeruokite mano straipsnius į el. paštą!

Klaida, pabandykite dar kartą.

Sėkmingai užsiprenumeravote, ačiū!

Gyvosios psichologijos studija

Seminarai, grupės, konsultacijos. Vilnius, Liepyno 2-65.

Studijos pasiūlymai

,,Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete”

Savo knyga siekiau įkvėpti skaitytoją nepasiduoti bejėgystei, kad ir kokią psichinės nesveikatos diagnozę beišgirstų. Norėjau priminti apie kiekviename mūsų esantį Dvasios karį, pajėgų susidoroti net su tamsiausia sielos naktimi.