Profesinio augimo grupė ,,Gydantys žodžiu”

2018 m. sausio 19 d. ,,Gyvosios psichologijos“ studijoje startavo nauja profesinio augimo ir paramos grupė ,,Gydantys žodžiu”. Tai atvira, pagalbą žodžiu teikiančius jungianti grupė, į kurią kviečiu psichologinį konsultavimą pradedančius, psichologiją studijuojančius, profesinėse abejonėse užklimpusius, ar šiaip smalsius kolegas: psichologus, konsultantus, koučerius, – ieškančius atsakymų į praktikoje iškylančius klausimus ir vertinančius profesinį augimą kolegiškame rate.
Grupės darbe taikome atvejo analizės, gyvos supervizijos, teorinės diskusijos metodus.

Lina Vėželienė, ,,Gyvosios psichologijos“ studijos vadovė ir tinklaraščio autorė, psichologė, egzistencinės krypties psichoterapeutė. VU, IPI, HEPI absolventė.

PAPILDOMA INFORMACIJA

Grupė atvira, todėl prisijungti galima bet kada, kai tik kils poreikis. Maksimalus dalyvių skaičius 12 žmonių.
Grupės susitikimų datos: 2018 m. rugsėjo 21 d.; spalio 5, 19 d.; lapkričio 9, 23 d.; gruodžio 7, 21 d.

Laikas: kas antrą penktadienį nuo 14.00 iki 16.00 val.

Adresas: Liepyno 2-65 (Žvėrynas), Vilnius.

Kaina: 20 Eur/1k. arba 90 Eur/5k.

Būtina išankstinė registracija.
Registracija užpildžius šią formą.

AUTOBIOGRAFINĖ PRATARMĖ KVIETIMUI

Buvo tokia devinto dešimtmečio mada. Surinkdavo visus mokinukus į aktų salę ir mokydavo gyvenimo. Pasakodavo, kuo reikėtų būti užaugus, kaip svarbu mylėti tėvynę, gerai mokytis ir pan. Ir štai per vieną tokį didaktinį susibūrimą mokytoja uždavė klausimą mums, paklusniai į ją spoksantiems šeštokams: ,,Vaikučiai, ar kas iš jūsų jau žino, kuo norės būti užaugęs?“. Pati save nustebindama pirmoji pakėliau ranką ir atsistojusi išpyškinau: ,,Aš būsiu psichologė“. Prisimenu tik kaip nuščiuvo visa aktų salė, mokytoja kažkaip puse lūpų šyptelėjo ir nepatikliai nutęsė: ,,nu nuuu… sėskis Linute… Vaikučiai, gal yra kas tikrai žino, kuo bus užaugęs?“
Pareiškimas, kad noriu būti psichologe, anuomet prilygo prisipažinimui, kad man pačiai su galva ne visai tvarkoje. Psichologas nebuvo priskiriamas tokiems garbingiems pasirinkimams kaip kosmonautas, mokytojas ar gydytojas. Bet, nepaisant kreivų šypsnių ir devynis kartus iš dešimties ištariamos kultinės frazės: ,,į psichologiją stoja tik turintys problemų“, – šiai dienai aš dirbu psichologe.
Pradėjusi nuo konsultantės, apsimokiusi ,,į psichologus”, dabar jau esu psichoterapeutė. Ir vis labiau myliu savo darbą. Kartais net darbu to nebevadinu. Pasikalbam su žmogumi, paverkiam, pasijuokiam, šį bei tą aptariam… Argi čia darbas?

Kad ir kaip beatrodytų, visgi reikia pripažinti, jog tai užsiėmimas, reikalaujantis nuolatinio asmeninio augimo, pastovaus vidinio švarinimosi, bei mokymosi vėl ir vėl tarsi iš naujo, sulig kiekvienu nauju kito žmogaus atsineštu pasauliu, negailestingai nušluojant visas pasenusias, išsivadėjusias ,,tiesas“ ir perkeičiant išankstinius žinojimus. Ypač veiksmingai smegenis apvalo tarsi iš niekur nukrentantys klausimai, pavyzdžiui, kad ir tokie:

  • Kodėl psichologo niekas nekviečia į gimtadienius? Juk neretai savo klientams mes tampame bene artimiausiais asmenimis, geriausiai juos pažįstančiais, labiausiai suprantančiai, – bet štai į gimtadienį nekviečia. Net ir gatvėje susitikę, nuduoda nepastebintys… Palyginkim, su stomatologu, kurį kartais koks dėkingas klientas pasikviečia į kokią nors šeimyninę iškilmę. Šefą pasikviečia; trenerį kviečia; net savo kirpėją pasikviečia. O kad kviestųsi kas psichologą niekad negirdėjau. Kodėl?
  • Kodėl psichologus žmonės laiko oro pardavėjais ir piktinasi, kad jie už savo paslaugas ima pinigus?
  • Kodėl psichologas būna paskutinis eilėje, į kurį bėdos prispirtas žmogus būtų linkę kreiptis? Visi kūno gydytojai jau būna apeiti, ekstrasensai, būrėjai išklausyti ir tik tada, kai jau nebėra kur eiti, – ateina eilė psichologui? Kodėl?

Vienas žmogus atsakė man, kodėl…

,,Jeigu man būtų blogai – niekada neičiau pas psichologą! Tuoj paaiškinsiu kodėl. Kai dūšioje blogai, tai man reikia tik meilės, bent jau supratimo ar palaikymo, bet tikrai nereikia, kad mane ,,gydytų“. Taip pat man nereikia, kad kažkas už mane geriau žinotų, kas su manimi darosi. Kai man blogai, nenoriu, kad kažkas analizuotų mano kančios priežastis, mąstymo klaidas ar baksnotų nosimi į mano baimes. Tas sukelia dar daugiau skausmo. Ir dar nevilties prideda… Girdėjau tokį posakį, kad geriau verkti pas psichologą, nei juoktis pas psichiatrą. Visiška nesąmonė. Geriau neverkti niekur, arba verkti tik ten, kur tai bus dėkingumo ir palaimos ašaros.
Jei man būtų blogai – aš eičiau ten, kur mane myli.
Mano sielai reikia sielogydos, o ne traumatologijos, kuri gydo per ašaras, kraują ir kančią. Keista, kad niekas jums to nepasakė: sielos chirurginiais būdais neišgydysi, sielą – gydo meilė. Ir net jei psichoterapeutai (konsultantai, psichologai) geba (yra išmokyti) demonstruoti priėmimą, atjautą ar net meilę, tai yra tik meilė už pinigus. Tokia pati, kurią žmonės perkasi stotyse, kai neturi tikrosios. Ta pati, kurią pavartojus, ima pykinti. Esu nemažai patyręs klientas, todėl leidžiu sau pasidalinti patarimu: ,,Jei negali iš tiesų mylėti žmogaus, nežalok jo psichikos savo ,,paslaugomis“ “.

Po tokių pasidalinimų kyla noras susirinkti savo žaislus ir dingti iš tos smėlio dėžės. Bet kai nurimsta įžeistos profesinės savimeilės aistros… Jei jos nurimsta. Tenka pripažinti, kad niekur aš nenoriu bėgti, nes būtent šitoje smėlio dėžėje man patinka labiausiai. Taip pamažu užgimė išganinga mintis: gal su ta psichologija viskas gerai, tiesiog, kai mums duoda diplomus, šį bei tą pamiršta pasakyti? O gal kas ir buvo sakęs, tik aš pamiršau?

Besimokydama iš savo klaidų ir pasisekimų, išsigydžiusi nuo nusivylimo profesija, autoritetais ir savimi šioje profesijoje, – šiai dienai prikaupiau nemenką sąrašą ,,atradimų”, kuriais jau galiu dalintis. Keletas iš jų:

  • Gavus diplomą mokymasis dirbti su žmogumi taip, kad jam padėtum, – tik prasideda.
  • Padedančio žodžiu pagalbos efektyvumas tampriai susijęs su jo paties psichine sveikata. Deja, ne su išsilavinimu ir ne su intelekto koeficientu.
  • Padedančiojo moralinės vertybės ir pasaulėžiūra negali būti mistinis slėpinys nei jam pačiam, nei klientui. Žinojimas, kad nieko nežinau, gal ir suteikia kokį tai pranašumą filosofiniuose ieškojimuose, bet ne konsultavime.
  • Padedantysis nėra nei emocinė šiukšlių dėžė, nei stebukladarys, nei visažinis-kiauraregis mokytojas. Visi šie vaidmenys trukdo gyvam susitikimui su žmogumi.
  • Problemos priežasčių analizė, kaip ir komandinis pasinėrimas į emocinius skaudulius – nėra ta terapija, kuri iš tiesų gydo.
  • Ir dar viena, dažnai profesijos mokytojų pamirštama smulkmena: žmogus turi ne tik psichiką, bet ir sielą. Su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis…

Gyvosios psichologijos studija

Turite klausimų? Norite užsiregistruoti?

Susisiekti