Apie išdžiuvusias meilės upes arba kodėl moterys palieka savo vyrus

,,Tikra meilė niekada nesibaigia!“ – kai kurie žmonės tvirtai tuo tiki. Tai ir yra tiesa, bet tik žvelgiant, iš labai labai aukštai. Mąstant tokiomis kategorijomis, kaip ,,neišsenkantis Kūrėjo meilės šaltinis“, ,,kosminis Meilės srautas“ ir panašiai. Tikrai taip, šita meilė niekuomet nesibaigia. Ir ji yra tikra.

Bet, mums žmogiškoms būtybėms, gaunančioms priėjimą prie neišsenkančio Meilės šaltinio savo galimybių ir nuopelnų ribose, – meilė ima ir baigiasi.

Kaip kad ,,baigiasi“ grynas oras, nors jo ištekliai taip pat neriboti. Kaip baigiasi tyras vanduo, Žemės gėrybės, kaip išsenka upės ir ežerai. Galų gale, kaip baigiasi pinigai asmeninėje banko sąskaitoje, taip baigiasi ir meilė.

Dėl neatsakingo eikvojimo ir taršos. Ir dėl žmonių naivumo. Idealistiškai (o gal ezoteriškai?) naivūs žmonės įsivaizduoja, jog jei jau meilė yra, tai daryk ką nori, ji niekur nedings, nes ,,tikra meilė niekada nesibaigia“. Jei jau ta moteriškė (vyrukas) mano, tai gerbs ir mylės mane visą gyvenimą, nesvarbu, kaip aš su ja (juo) elgsiuosi.

Šioje vietoje pereisiu prie moteriškos meilė pabaigos problemos. Tą darau dėl poros priežasčių:

1) Moterišką vidinį pasaulį pažįstu daug geriau, nei vyrišką. Taip jau pati Gamta sudėliojo…

2) Nelaimingų ir nusivylusių santuoka moterų yra žymiai daugiau nei vyrų. Bent jau mano praktikoje. Todėl moterys daug dažniau būna ir skyrybų sumanytojos, ir iniciatorės.  Šis faktas patvirtintas ne vienu tyrimu (pavyzdžiui, Crane, R., Soderquist, J. & Gardner, M., D. (1995) tyrimas ,,Gender differences in cognitive and behavioral steps toward divorce“).

Taigi, kodėl baigiasi moterų meilė ir kodėl jos staiga (?!) nusprendžia palikti savo giliai nustebusius vyrus. Juk viskas buvo gerai?

Atlikta daug tyrimų, siekiant išsiaiškinti skyrybų priežastis. Visos priežastys įvardintos ir surašytos, pagrįstos statistinėmis analizėmis. Tyrėjai teigia [Lowenstein, L.V. (2005) Causes and Associated Features of Divorce as Seen by Recent Research], jog poros skiriasi dėl: moterų nepriklausomybės, ankstyvos santuokos, ekonominių faktorių, skurdžių intelektualinių – socialinių gebėjimų ir žemo išsilavinimo, laisvų skyrybų įstatymų, seksualinio nesuderinamumo, vaidmenų konfliktų, alkoholizmo ir piktnaudžiavimo psichotropinėmis medžiagomis, rizikingo elgesio, agresyvaus partnerio lyderiavimo, religinių faktorių, požiūrio į skyrybas… Ir čia skyrybų priežasčių sąrašas dar nesibaigia.

Tačiau visos šios priežastys, kad ir kaip racionaliai skamba, niekaip neatspindi moterų būsenos prieš apsisprendžiant skirtis. Nors apie kažką panašaus, kaip apie psichologinį nuovargį, užsiminė norvegų tyrėjai Idstad, M. , et al. savo darbe (2015) ,,Mental distress predicts divorce over 16 years: the HUNT study“.

Tai ką jie pavadina psichologiniu nuovargiu, aš vadinu tarša: emocine, mentaline, dvasine. Šioje vietoje jau galima vardinti ir aukščiau minėtas skyrybų priežastis. Taip, tarša kaupiasi dėl nesuderinamumo, psichologinio ir emocinio smurto, dėl moterų nepriklausomybės ar seksualinio nesuderinamumo ir taip toliau. Auganti tarša išvirsta į ekologinę katastrofą, užtvenkiančią meilės srautus ir išdžiovinančią meilės upes. Žvelgiant išskirtinai  psichologiniu aspektu, tokią situaciją galime vadinti ir ,,psichologiniu nuovargiu“, nors iš tiesų yra šiek tiek blogiau.

Viename dokumentiniame siužete teko matyti, kaip žūva pajūrio paukščiai, prisiriję pakrantėse kalnais pūpsančių plastikinių šiukšlių. Galima teigti, jog jie žūva nuo virškinimo problemų, ir tai bus tiesa. Bet tik labai labai siaura tiesa.

Moterų psichika pasižymi gebėjimu kaupti ir perdirbti negatyvius emocinius išgyvenimus gan dideliais kiekiais. Kadangi daugiausia tenka dirbti su lietuvėmis moterimis, tai susidariau įspūdį, jog lietuvių kantrus gebėjimas kentėti ir kaupti emocinę taršą siekia rekordines aukštumas. Nuoskaudų, pažeminimo, nepagarbos, ignoravimo, apleistumo išgyvenimų santykiuose lietuvės moterys geba prikaupti tiek, jog ne tik visi meilės kanalai ,,užsikemša“, bet ir savivertė, bei savigarba po kalnais emocinių šiukšlių palaidota lieka.

Ir net ir tokioje situacijoje moteris tikisi, kad galų gale, kada nors, kai dar labiau pasistengs, ims ir pasijaus laiminga nelaimingoje santuokoje, ,,prisivers“ ir vėl mylėti savo nebemylimą vyrą. Nesvarbu, kad jis ją ignoruoja, šaiposi, kritikuoja; ant jos rėkia ir karts nuo karto stumteli; pats kvaišinasi, lošia, turi meilužę; vartoja žmoną savo kūniškiems poreikiams tenkinti, visaip kaip riboja jos socialinį gyvenimą, manipuliuoja ir taiko psichologinį, emocinį ir/ar finansinį smurtą.

Nepaisant to, jog visi simptomai rėkte rėkia, kad reikia kuo greičiau stabdyti šį destrukcinį projektą, vis dar naiviai vadinamą ,,mes šeima“, – moteris ne vienus metus delsia, prieš priimdama sprendimą trauktis, nes juk ,,kam nepasitaiko? Iš esmės, pas mus viskas gerai, turim namus, vaikus, gerus darbus…“

Yra ir mažiau destruktyvių priežasčių trauktis iš santykio nei degradacija ir smurtas. Meilė sėkmingai baigiasi ir dėl menkesnių dalykų, pavyzdžiui, kad ir dėl nuolatinio, ilgamečio dėmesio stygiaus.

Noriu pacituoti štai tokią praeitame šimtmetyje gyvenusio vyro mintį:

,,Šeimos galėtų išvengti daug problemų ir net tragedijų, jei ten vyrautų šiek tiek mažiau egoizmo.“, – sakė bulgarų filosofas ir dvasinis mokytojas Omraam Mikhael Aivenhov. – ,,Štai, pavyzdžiui, vyras, visiškai užvaldytas profesinių arba politinių ambicijų, leidžia savo laiką ne namie – kelionėse, susirinkimuose. Pavargęs ir susirūpinęs, jis pareina namo ir apkabina žmoną, bet net nepasiteirauja, kaip ji laikosi, ką veikia, kas jai rūpi, ko ji trokšta. Įsuktas savo paties reikalų, jis nemato, kad žmona keičiasi, nes ir ji pavargo, nuobodžiauja, norėtų kitokio gyvenimo nei jis yra dabar. Ir štai vieną vakarą grįžęs namo vyras apstulbsta – jo žmona išėjo ir jis nesupranta kodėl.“

Keista, kodėl gi ji išėjo?

Moterišką prigimtį dar galima būtų prilyginti rožės krūmui. Jis žavus ir kvapnus, džiugina akį ir traukia pavydžius kaimynų žvilgsnius. Bet tik tuomet jei yra kruopščiai prižiūrimas. Labiau patyrę sodininkystėje, žino, kad rožių krūmus reikia laistyti, tręšti, genėti, dengti nuo šalčių, saugoti nuo ligų ir kenkėjų. Tik tuomet jie atsidėkoja kvapniais ir puošniais žiedais. O jei sodininkas pasitaiko tingus ar pernelyg užsiėmęs kitais ,,svarbiais“ reikalais, iš jo rožių krūmo pamažu lieka tik stagarai ir spygliai. O tuomet jau nebepadeda nei trypimas kojomis, nei mojavimas kumščiais. Taip pat nepadeda ir viena populiariausių vyriškos prigimties taktikų – ,,palauksiu, gal dar pražys“.

Moterų žavesys ir meilė, neprižiūrima ir nelaistoma, – virsta perdžiūvusiais, spygliuotais stagarais. Ką daro vyrai? Piktinasi! Liepia eiti savo moteriai pas psichologą ir ,,pasitaisyti galvą“. Arba susiranda naują moterį, kol kas dar žydinčią ir kvapnią.

Ką daro moterys, pajutusios, kad jau tampa perdžiūvusiais spygliuotais stagarais? Pirmiausia, jos puola ,,dirbti su savimi“. Nes taigi jos pačios kaltos, kad vyras su jomis blogai elgiasi. Atsakingos ir darbščios moterys raitojasi rankoves ir perdarinėja save, tobulinasi, transformuojasi, sklendžia į meditacines dausas, semiasi stiprybės besąlyginės meilės šaltiniuose ir grįžta bandyti dar kartą. Tų ,,dar kartų‘‘ būna ne vienas ir ne du. Moters ,,darbas su savimi“ ir/ar ,,savęs ieškojimas“ gali tęstis metų metus, su pavydėtinu atkaklumu ir beribiu entuziazmu vis tikintis, kad kažkas jų santykiuose su vyru ,,dabar jau tikrai“ bus kitaip. Geriau. Moterys tiki, kad jei taps nuolankesnės (gražesnės, plonesnės, kantresnės, protingesnės, jautresnės, daugiau uždirbančios), tuomet vyras jas labiau mylės ir jos bus laimingesnės.

Deja, visos tobulinimosi pastangos duoda labai menką rezultatą. Ir tai mane taip pat kurį laiką nuoširdžiai glumino. Atrodytų, kad ir terapijos pasekoje moteris labai stipriai pasikeitė: tapo ramesnė, supratingesnė, atlaidesnė, geriau pažįstanti ir save, ir savo jausmus; ji jau geba jausti ko nori, jau drįsta taip ir padaryti; netgi moka prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus; nebekaltina aplinkinių dėl savo nelaimingumo. Bet štai santykiuose su vyru kokybinių pokyčių kaip nėra taip nėra. Kad ir kiek ,,dirbtų su savimi“, – meilės santuokoje nedaugėja.

Tuomet ir kilo mintis, moters meilę vyrui palyginti su upe. Tekančia ir purslojančia, prasidedančia kažkur aukštai kalnuose ir išsiliejančia derlinguose slėniuose taip plačiai, kad krantas nuo kranto nesimato.

Ne visi jausmai ir ne visi santykiai išsivysto iki Dunojaus ar Misisipės lygio, kur ne kur tik gan kuklios vilnelės sruvena. Bet sruvena!

Kokiu sraunumu moters jausmai betrykštų, kokias gelmes besiektų, kartais ima ir ateina ta diena, kai jausmų upėje vandens nebelieka nė lašo.

Upės vaga išsausėja, gyvūnija ir augmenija nunyksta, o akmenuotu paviršiumi tik pykčio ir neapykantos visureigiai riaumoja. Su laiku ir tie dingsta, belieka išsekusi abejingumo plynė.

Kaip ši metafora atrodo realybėje?

Labai paprastai. Po ilgų kentėjimo ir nuolaidžiavimo metų, po milijono nutylėjimų ,,dėl šventos ramybės“, – moteris nebejaučia savo vyrui NIEKO. Ne tik kad nebegerbia, bet net ir nebepyksta.

Meilės jausmai, tekėję ir pursloję tarp dviejų širdžių, atrodytų amžina srove, – išsenka.

Gamtoje, kad upė išsektų iki perdžiūvusios griovos, reikėtų labai stipriai ją pakaitinti arba labai tvirtai užtvenkti.

Santykiuose ,,temperatūra“ kyla ir užtvankos statosi dėl manipuliavimo, vartojimo, psichologinio smurto (nuvertinimo, pažeminimo, kontrolės), egoizmo, nepakantumo, abejingumo, ignoravimo, galų gale dėl pervargimo, emocinio ir fizinio išsekimo. Jau nekalbant apie fizinį smurtą ir kitas kritines degradacijos formas.

Moters prigimtis linkusi kaupti. Kaip ir upės vagoje sąnašos kaupiasi pamažu, vienai šiukšlei už kitos užkliūvant, taip ir moters psichika krauna vieną nuoskaudą ant kitos, pildo ,,kantrybės taures“, paskui jau ,,kantrybės statines ir cisternas“. Ir tik tuomet, kai jau susikaupia rimtas kalnas, kai moteris savo galiomis jau nebepajėgia prasivalyti, kai tų atliekų ir purvo srautas viršija jos valymo įrengimų pajėgumus, – moteris išeina.

Anksčiau minėtas moters ,,darbas su savimi“ – tai tik naujos investicijos į naujų valymo įrenginių statymą. Vieni laikinai suveikia, kiti – ne.

Kartais pasvajoju, kaip gerai būtų žinoti, kodėl nuoskaudų paleidimo ar atleidimo praktikos nesuveikia dažniau, nei suveikia ir kodėl moterys negali nekaupti emocinės taršos. Gal jas prigimtis įpareigoja daryti kokius tai artimųjų ,,akašo įrašus“? O gal moters žeminimas ar nepagarba jai, jos vartojimas ar bet koks smurtas prieš ją visgi yra didesnio masto nusikaltimas, nei buitiniai tarpžmogiški nesutarimai? Tokio didumo Gyvybės dėsnių pažeidimas, kad net plačiausias upes išdžiovina… Negrąžintinai.

Nudžiuvęs augalas yra nudžiuvęs. Gali jį išrauti, mirkyti, tręšti, – gyvybė į jį nebesugrįš.

Jei meilės santykyje nebelikę nei lašo gyvybės, gali bandyti vartyti vestuvių nuotraukas, vaikščioti pirmųjų pasimatymų maršrutais ar degti žvakes prie vakarienės stalo, – visi šitie veiksmai, bus panašūs į bandymus pilti kibirais vandenį į išdžiuvusią upės vagą, tikintis, jog tėkmė sugrįš.

Moterys taip pat naiviai viliasi, jog yra pajėgios atkakliu vienpusiu triūsu atgaivinti buvusią santykio kokybę ar pakeisti savo vyrą. Vyrai naiviai tikisi, jog gali nieko nedaryti, o rožių krūmas apskritus metus džiugins jų širdis kvapniais žiedais, nes neišsenkantys meilės upės vandenys paslaugiai drėkins ir tręš jo asmeninį rožyną. Ir visai nesvarbu, kad ta upė kasmet senka nuo nuolatinės taršos ir besaikio vartojimo. Nuo į ją leidžiamų nuotėkų ir suverčiamų atliekų. Nuo ant jos statomų hidroelektrinių, laivybos, žvejybos, raftingo, turizmo ir kitų populiarų pramogavimo formų.

Pavargusios nuo valymo darbų ir nuo ,,darbo su savimi“, moterys išeina. Jos išeina ir palieka savo naivius sutuoktinius, ir ne tik dėl psichologinio nuovargio, bet ir iš beviltiškumo bei bejėgystės. Išeina dažniausiai jau pačioje paskutinėje santykių vėžio stadijoje.

Jos renkasi likti vienos, kad liktų gyvos. Kol dar turi bent menkiausią galimybę, bent kažkiek jėgų atkurti savo tekančią ir mylinčią prigimtį, apvalyti ją nuo taršos, nusiardyti visas vartotojiško santykio prievoles.

Kad nepabaigčiau tokia beviltiška nata, norėtųsi priminti apie santykių sveikatos profilaktiką. Jau esu rašiusi apie kai kurių asmenų polinkį kentėti. Šio straipsnio kontekste noriu priminti visoms moterims, kad kentėjimas ir gebėjimas nekreipti dėmesio į tai, kas jus skaudina niekur neveda. Santykis nuo to ne gerėja. Todėl atsisakykite iliuzijos, kad savo prisitaikymais ir nutylėjimais ,,dėl šventos ramybės“ jūs saugojate savo santuoką. Tikrai taip nėra. Kentėjimas ir pakantumas smurtui, kaip ir savęs nepaisymas bei savo poreikių ignoravimas, – tai leidimas teršti jūsų meilės upę.

Santykiuose visada yra du atsakingi asmenys, vienas elgiasi taip kaip elgiasi, kitas – leidžia jam tą daryti.

P.S. Harmonijos dėlei, šis straipsnis turėtų turėti ir antrą dalį, aprašančią, kodėl iš šeimų išeina vyrai. Bet šį ,,darbelį“ aš palieku savo kolegoms vyrams 🙂

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį

Įvyko klaida

Sėkmingai!

Gyvosios psichologijos studija

Seminarai, grupės, konsultacijos. Vilnius, Liepyno 2-65.

Studijos pasiūlymai

,,Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete”

Savo knyga siekiau įkvėpti skaitytoją nepasiduoti bejėgystei, kad ir kokią psichinės nesveikatos diagnozę beišgirstų. Norėjau priminti apie kiekviename mūsų esantį Dvasios karį, pajėgų susidoroti net su tamsiausia sielos naktimi.