nomad

Tikslai vedantys į niekur arba kada savipagalba ir saviapgaulė žengia koja į koją?

Sutinku seną pažįstamą, klausiu:
– Tai ką veiki? Kuo užsiimi?
– Ai, žinai, vis ieškau savęs…
——–

Vyksta grupinė terapija… Viena garbingesnio amžiaus dalyvė ir verkia, ir juokiasi vienu metu, kiek aprimusi užtraukia vaikišką dainelę. Klausiu:
– Ką čia darai?
– Išlaisvinu savo vidinį vaiką!
——–

Turbūt ir kitiems ne kartą teko kažką panašaus išgirsti, pavyzdžiui, kai žmogus mąsliai ir išdidžiai ištaria: ,,Ieškau savo gyvenimo misijos!”. Bent jau mano aplinkoje ypač padaugėjo ,,vaikštančių iš savo komforto zonos“, arba ,,dirbančių su savo jausmais“. O kur dar rimtais veidais skelbiami pasiryžimai: ,,Nuo šiol mokysiuosi mylėti save“ arba pašvęstojo veidu ištartas: ,,Noriu padėti žmonėms“? Socialiai priimtina, kad į tokius pareiškimus tinka reaguoti supratingai linksint galva ir neišsiduodant, kad nieko nesupratai. Ir šiukštu, nebandykite perklausti: ,,Tai visgi ką tu ten veiki?“. Ir aš taip daryčiau, jei ne profesinė atsakomybė… Todėl rašau toliau. Ir pirmiausia apie tai, iš kur kyla ši gražių savipagalbos tikslų turėjimo mada.

Daugmaž patenkinęs savo paprastesnius poreikius ir subjektyviai įvertinęs savo laimingumo rodiklį neretas susimąsto, kur link judėti toliau. Ir tuomet jam į pagalbą atskuba spalvinga savipagalbos literatūros, asmeninio tobulėjimo paskaitų ir workshop’ų industrija, paslaugiai padedanti suformuluoti giliamintiškai skambančius, tolesnį savęs tobulinimą (savigydą, augimą) liudijančius tikslus. Išvardinsiu čia aštuonis populiaresnius:

• noriu atrasti save;
• noriu labiau mylėti save;
• noriu žinoti savo misiją;
• noriu atrasti savo vidinį vaiką;
• noriu pažinti save;
• noriu labiau savimi pasitikėti;
• noriu išeiti iš savo komforto zonos;
• noriu padėti žmonėms;

Tikslai lyg ir teisingi? Jie ir būtų teisingi, jei nebūtų tokie klaidinantys. Kiekvienas iš šių tikslų, gali žmogų vesti augimo link. Bet gali ir nevesti. Štai apie tai, kada šie tikslai neveda niekur (geriausiu atveju) ir noriu pakalbėti. Beje, yra tik viena priežastis, kada tokių ir panašių tikslų siekimas baigiasi nesėkme, tai – saviapgaulė. Saviapgaulė iš nežinojimo arba saviapgaulė dėl nenorėjimo žinoti.

Du žmonės taip pat suformulavę savo siekius (pavyzdžiui, abu nori pažinti save) – gali pasiekti labai skirtingų rezultatų ir vien dėl to, kad vienam, noras pažinti save, reiškia, norą įnešti daugiau aiškumo į savo paties gyvenimą, o kitam – norą pasislėpti nuo gyvenimo iššūkių, prisidengus kapstymusi savyje. Todėl visada, kai tikslai išsikeliami tam, kad padėtų kažko išvengti, nuslėpti ar užmaskuoti, – reiškia, kad ir pastangos jų siekti nuves į niekur.

Pajutęs, kad eina į niekur, žmogus neretai pasibeldžia ir į psichoterapeuto duris. Būna pavargęs, nusivylęs, jau nusilakstęs po seminarus ir beskęstantis psichologinio-filosofinio-religinio-ezoterinio pliuralizmo jūroje. Kažkaip sunku sutikti, kad skęstančiųjų gelbėjimą reikia palikti pačių skęstančiųjų reikalui, todėl trumpai aptarsiu kiekvieną iš pradžioje išvardintų tikslų ir pabandysiu atskleisti, kame galėtų slypėti saviapgaulė (ir apgaulė). Kad negaištumėte laiko, neklaidžiotume neaišku kur ar netryptumėte vietoje…

1. Noriu atrasti save.

Trumpas pokalbio fragmentas. Pirmo susitikimo metu Inga vos neverkė iš ją apėmusio bejėgiškumo: ,,Man reikia atrasti save… Buvau tokiam seminare. Darėm praktiką ,,Kas aš“. Tada išsianalizavau visas savo subasmenybes, susipažinau su savo vidiniu vaiku, lyg ir ramiau pasidarė, tarsi apčiuopiau kažkokią savo ašį. Bet praėjo koks mėnesis ir nieko neliko! Vasarą važiavau dar į tokią stovyklą, kur dvi savaites dirbome su savimi, meditavome į savo dieviškąjį Aš. Atrodė lyg ir pajaučiau tą savo Aš. Bet grįžau rudenį į darbą ir vėl tas pats! Nežinau, kas aš… Atrodo, kad jau tuoj ir savo vardą pamiršiu…“

Pamažu tampa įprasta, kad savęs ieškojimu užsiima jau ne tik paaugliai, bet ir solidaus amžiaus žmonės. Kas gi slypi po šiuo tikslu? Ir kur čia galima saviapgaulė? Turbūt, jau pačioje ,,užsakymo“ formuluotėje. Įsivaizduokite, sėdi prieš jus žmogus, gyvas, realus, kvėpuoja, dar ir kalba, ir sako: ,,Nerandu savęs“. Argi ne keista situacija? Vienas mano kolegų kažkam, tokią frazę ištarusiam, džiaugsmingai sušuko: ,,Tau pasisekė! Aš tave radau!” – ir pašokęs džiaugsmingai apkabino apstulbusį savęs ieškotoją. Juokas juokais, bet kadangi teiginys ,,nerandu savęs“ yra akivaizdi nesąmonė, jį ir reikėtų suprasti arba kaip metaforą, arba kaip būdą nuslėpti nuo savęs tiesą apie save, o tai reiškia, melą sau.

Ž. P. Sartras savo knygoje ,,Būtis ir niekas“ rašo apie tai, kad jau pati melo esmė leidžia teigti, kad iš tiesų, meluojantysis žinoti tiesą, kad galėtų ją slėpti. Žmonės nemeluoja apie tai, ko nežino, kaip nemeluoja ir tada, kai skleidžia klaidingą informaciją, patys būdami suklaidinti arba apgauti. Pasak filosofo, saviapgaule tuomet reikėtų vadinti ,,ciniškai sąmoningą tiesos pasilaikymą sau ir jos neigimą kalbant su kitais bei šio neigimo neigimą pačiam sau“.

Ieškančiojo savęs atveju, tai būtų žinojimas (įtarimas, nuojauta), koks jis yra iš tiesų (paprastai, tai būna savo neigiamų savybių, vienišumo, bailumo, ribotumo, silpnumo miglotas suvokimas) ir toks stiprus nenoras tokį save priimti, kad tenka griebtis saviapgaulės. Tuomet žmogus nusprendžia, kad jis neranda savęs tikrojo. Ir kad reikia ,,ieškoti savęs“ tol, kol atsiras tikras aš: tobulas, geras, sėkmingas, mylimas ir panašiai. Ir ieško, ir ieško: keičia darbus, partnerius, keliauja po pasaulį, medituoja, mokosi, svaiginasi…

Dar noras atrasti save gali slėpti paprasčiausią tinginystę užsiimti kažkuo konkrečiu. Kartais kaip savęs ieškojimą žmogus formuluoja pasąmoningą poreikį leisti sau jausti jausmus, kurie yra užslopinti. Dar pasitaiko, kad savęs ieškantysis tiesiog bijo gyventi, kad ir ką tai jam reikštų.

Dėl visų šių priežasčių tikslas ,,noriu atrasti save“, jei jis suprantamas tiesiogiai, yra niekur nevedantis.

2. Noriu labiau mylėti save.

Kai tik pasigirsta dejonė ,,man reikėtų labiau mylėti save“, tai jau ženklas, kad žmogui iškilo didelė rizika pasiklysti. Todėl norintiems labiau mylėti save, pirmiausia, būtų gerai išsiaiškinti, apie kokią ,,meilę sau“ eina kalba.

Nes natūrali ,,meilė sau“ kiekvienam žmogui instaliuota kartu su savisaugos refleksais. Ir meilės sau (savo poreikių tenkinimo kontekste) mes turime pakankamai, kitaip neišgyventume. Net ir mūsų esminiame Įstatyme taip sakoma: ,,Mylėk savo artimą, kaip pats save“, čia nerašoma ,,mylėk savo artimą, tik tada, kai jau mylėsi save“ arba ,,jei mylėsi save“, – čia apie meilę sau rašoma kaip apie jau esančią duotybę.

Gali skambėti absurdiškai, bet būtent iš meilės sau kyla net dauguma psichologinių problemų. Psichodinaminėse teorijose tai vadinama gynybiniais mechanizmais, kurie saugo ir gina žmogaus psichiką, savivertę ar įsitikinimus, nuo skaudžių patyrimų, kitų intervencijos.

Pavyzdžiui, po akivaizdžiai mazochistiniu elgesiu galime aptikti ganėtinai efektyvų būdą savimi pasirūpinti. Atrodytų, aukų auka, ant savo pečių velkanti visų artimųjų bėdas, ji tai jau tikrai savęs nemyli! Bet taigi ne. Myli ir dar kaip myli. Ir nesvarbu, kad ji dejuoja ir skundžiasi, kaip jai sunku, kaip jos niekas nevertina. Visa tai vėlgi iš saviapgaulės repertuaro, nes ši sunki aukos būtis yra būtent tai, ko jai reikia. O jai reikia būti svarbia ir reikalinga, jausti savo galią kontroliuoti kitų gyvenimus (auka juk gali kaltinti?) ir taip užsitikrinti, kad nebus atstumta.

Kam dar kyla mintis pradėti save labiau mylėti? Darboholikams, dėl savo vidinių poreikių tenkinimo užstrigusiems veiklumo spąstuose. Visuomenės veikėjams, besiaukojantiems žmonijos labui, dėl savo poreikio būti įtakingais ir svarbiais. Vadovams, dėl savo poreikio valdyti, nebepavelkantiems atsakomybės naštos. Ir visiems kitiems, iš meilės sau ir savo poreikiams, privedusiems save iki išsekimo ribos.

Todėl meilės sau siekis, kai meilė sau suprantama, kaip dar aktyvesnis savo egoistinių poreikių (malonumo, naujų įspūdžių, saugumo, galios, valdžios, svarbos, įtakos, reikšmingumo…) tenkinimas, – skamba pavojingai.

O jei keltume klausimą, kam man reikia dar daugiau meilės sau? Galbūt paaiškėtų, kad ne meilės sau man reikia, o saiko jausmo arba savo atsakomybės ribų suvokimo. Gal problemų priežastys ne per maža meilė sau, o pernelyg didelė? Jei meilė suprantama, kaip dar didesnis dėmesys savo sąmoningų ir pasąmoningų poreikių tenkinimui.

Be abejo, tikslas – ,,mylėti save“ – gali būti ir labai vaisingas. Tik tuomet, vertėtų nepamiršti, kad tikra meilė sau augina, nuskaidrina, apvalo, kad tai ne dar didesnis savęs lepinimas, bet ir griežtumas sau, sąžiningas savo ydų pripažinimas ir pastangos tobulėti.

Ar apie tokią meilę sau svajojame? Jei ne. Tuomet ir šis tikslas veda į niekur.

3. Noriu žinoti savo misiją.

Savo misijos (pašaukimo) paieškos – dar vienas potencialiai klaidinantis tikslas. Šiuo tikslu žmonės susidomi, kai nebepajėgia atsakyti nė į vieną iš šių klausimų: kas aš? ką aš čia veikiu? kur aš einu? Kai tame ką daro nebemato prasmės, kai ima kilti abejonės, ar vis dar verta gyventi… Misijos radimas tuomet ima atrodyti kaip išsigelbėjimas, kaip likimo dovana, kurios vis dar laukia ir nesulaukia. ,,Jei tik aš žinočiau kokia mano misija, gi galėčiau ir pasimokyti dar kažko ir į didesnį miestą išvažiuočiau gyventi“, – dalijasi Jūratė. – ,,Gal man skirta žmones gydyti, iš kur man žinoti. Vat, jaučiu, kad mokytojavimas ne man, bet kas man, nežinau…

Misijos arba savo pašaukimo paieškų priežastys labai įvairios, dažniausiai po tuo slypi puikybė, kuri tyliai šnabžda: ,,Tu toks svarbus ir unikalus, tikrai į šią žemę atėjai ne tam, kad būtum namų šeimininke (taksistu, mūrininku…)“.

Savo misijos ieškotojų gretas sėkmingai gausina įvairūs neeilinių gabumų konsultantai, paslaugiai pranešantys, kad tikrai esi ne šiaip pilka asmenybė, o brandi siela arba kad praeitoje reinkarnacijoje buvai dvasinis Mokytojas, Cezaris ar Šventoji Klementina. Jiems talkina visa komanda asmenybės ugdymo meistrų, sakančių, kad ,,Tu gali! Tu turi neatskleistą potencialą, tik sužinok savo misiją ir pirmyn!“. Betgi nebūtų poreikio, nebūtų ir pasiūlos…

Kam žmogui ta misija lyg ir aišku. Žinodamas savo misiją, jis galėtų atsakyti į visus tris klausimus ir kas aš, ir ką aš čia veikiu, ir kur einu. Turėdamas misiją, žmogus jaustų gyvenimo prasmę ir savo vertę. Bet štai, kodėl tos misijos turi būti itin reikšmingos ir ypatingos, – tas nėra aišku.

Kodėl eiliniam žmogui netinka bendrai visiems krikščioniams siūlomi misijų variantai? Pavyzdžiui, kuo blogos misijos: mylėti artimą arba vykdyti Dievo valią? Arba mažiau pakylėtos: palikti po savęs ką nors vertingo, tarnauti kitų labui, užauginti vaikus… Kokios dar misijos žmonės ieško? Panašu, kad ir misijos paieškose neapsieita be saviapgaulės.

Ž. P. Sartras rašo, kad saviapgaulė yra ne tik melas pačiam sau, bet ir kvailas tikėjimas (pranc.k. Mauvaise foi). Kad žmogaus sąmonė yra linkusi save apgaudinėti pasitelkdama tikėjimą, tokį tikėjimą, kuris skubiai prilyginamas žinojimui.

Ir tai tiesa. Pabandykite, savo tikrojo pašaukimo ieškančiai pardavėjai pasakyti, kad jos misija – būti gera pardavėja. Kaip jūs drįstate! Ji gi tikrai žino, kad būti pardavėja – ne jos gyvenimo misija.

Kartais man kyla įtarimas, kad misijos paieškos slepia vengimą atlikti savo eilines pareigas. Ir kol dėl tingėjimo, puikybės, baimės ar dar dėl kokių kitų priežasčių nesinori prisiimti atsakomybės už tai, ką privalu daryti, nes dabar aš esu pardavėja (tėvas, mama, duktė ir t.t…) – tol galima tempti gumą misijos paieškoms. Todėl šis tikslas irgi veda į niekur.

4. Noriu atrasti savo vidinį vaiką.

Dar vienas madingas savipagalbos tikslas. Pažiūrėkime į šį tikslą sveiko proto akimis. Kam, žmogau, tau tas vidinis vaikas? Ar tai poreikis turėti slaptą žaidimų draugą? O gal tai noras regresuoti atgal į vaikystę, nes suaugusių pasaulis ne tau? Gal tai būdas slapta mėgautis vaikiškais džiaugsmais, pavyzdžiui, giliai viduje, pabūti truputį spontanišku, džiugiu ar žaismingu? Bet kodėl gi to nedaryti atvirai, visu savo suaugusiu kūnu? O gal tai poreikis pačiam save pasūpuoti, paglostyti per galvelę ir leisti nedaryti to, ką suaugęs privalo daryti?

Įvairiausių minčių kylą, kai išgirstu žmogaus poreikį pažinti (atrasti, pajausti) savo vidinį vaiką. Jei jau taip to norisi, tai pradžiai, jį ten reikėtų susikurti. Panašiai turbūt, kaip tapti nėščiu (-ia). Susikurti savyje kažką, kas atstovaus neįmanomoms realybėje misijoms. Nebus apkerpėjęs baimėmis ir nuoskaudomis. Matys gyvenimo spalvas arba perkels į tuos gerus laikus, kai niekas nerūpėjo, o gal dar dalins gerus patarimus, kaip elgtis? Kokių tik užsakymų žmonės neprikuria tam mistiniam ,,vidiniam vaikui“. Seka jam (sau?) pasakas ir veda jį pasivaikščioti. Žvelgiant visai kritiškai, gaunasi grynų gryniausia šizofrenija. Švelniau išsireiškus – asmenybės skilimas. Kam tuomet žmogui, kuris ir taip jaučiasi kaip bet kaip sumestas iš atskirų, nederančių tarpusavyje detalių, kurtis dar vieną funkcinį vienetą? Vietoje to, kodėl nepabandžius kažkaip pajudėti link vientisumo ir vidaus bei išorės harmonijos? Kodėl nepasimokius savo dideliame didelio žmogaus gyvenime truputį daugiau pažaisti, pasijuokti ar pasisupti, galų gale? Kam tie vidiniai dariniai, niekaip nevedantys į vientisumą ar didesnę brandą.

Kas čia per noras nešiotis savyje vidinį vaiką? Mano manymu, tai noras nieko nekeisti realybėje. Vaizduotės žaidimai daug įdomesni ir malonesni, nei rizikingi realūs bandymai šiek tiek labiau išsilaisvinti iš savo nuoskaudų ir baimės džiaugtis gyvenimu.

,,Vidinio vaiko“ terminas populiarus ir tarp psichologų. Savo išskirtiniu dėmesiu šiam vidinio pasaulio simboliui, jie aktyviai propaguoja infantilią savo klientų regresiją, vietoje to, kad padėtų ugdytis brandesnį gebėjimą džiaugtis, būti laisvesniu, smalsesniu, atviresniu pasauliui.

Volinski Stiven, prabilęs apie tamsiąją vidinio vaiko pusę, rašo: ,,Šitas vidinis vaikas, kuriam taip ilgai buvo priimta vos ne melstis, yra tik stebėtojo sukurtas, laike sustingęs darinys.” Ir todėl darbas su vidiniu vaiku, tėra eilinė saviapgaulė (na, šiuo atveju ir apgaulė), nes tai, ką įvairios psichologinės mokyklos siūlo įsivaizduoti kaip vidinį vaiką, tėra vaikystės nuoskaudos ir neišgyventi jausmai, kuriuos ir be papildomų vizualizacijų įmanoma išgyventi esamuoju laiku. Svarbiausia, žinoti, kad ne mistinis vidinis vaikas, o žmogus pats saugoja savo nuoskaudas ir verčia jas rigidiškais veiksmais savo dabartiniame gyvenime, ir kad jis pats gali tai pakeisti, be jokių dirbtinių vaizdinių pagalbos.

Todėl tikslas atrasti savo vidinį vaiką taip pat priskirtinas prie beprasmiškų, nebent jį performuluotumėte į tokį: ,,Aš noriu gyventi linksmiau, džiaugsmingiau, noriu būti laisvesnis ir spontaniškesnis, noriu būti smalsus ir betarpiškas ir noriu kad mano vaikystės nuoskaudos nebeįtakotų nei mano veiksmų, nei santykių su kitais“.

Ir būkite kritiškesni, kad galėtumėte į bet kokius pasiūlymus išgydyti jūsų vidinį vaiką, mandagiai atsakyti: ,,Ačiū, nereikia“, – o ne pultumėte į šizofrenines vizualizacijas.

5. Noriu pažinti save.

Iš tiesų, tai vienas geriausių tikslų, kuriam verta skirti laiko. Bet… Yra pora išlygų:
1) Jei šis tikslas nemaskuoja vengimo gydytis tikrai rimtas sielos ligas.
2) Jei tai netampa tikslu savaime, kuomet savęs pažinimas tampa gyvenimo būdu ir chronišku kapstymusi savyje. Tarp kitko, patologiniai kapstytojai savyje labai mėgsta lankytis pas psichologus. Ypač pas tokius, kurie kantriai ir subtiliai analizuoja menkiausius kliento sielos virpesius. Tokių klientų terapijos tęsiasi metų metus be jokių apčiuopiamų rezultatų, nes jų tikslas – pats savęs pažinimo procesas (dažnai graudulingas ir kančios paženklintas), nekeliant sau klausimo, kas iš to.

Visgi pažinti save yra gerai. Kodėl? Todėl, kad pažindamas save žmogus gali gyventi žymiai sąmoningiau. Gali nebebūti, kaip tie dauguma, apie kuriuos rašė Oskaras Waildas: ,,Dauguma žmonių yra kiti žmonės. Jų mintys – kieno nors kito nuomonės, jų gyvenimas – pamėgdžiojimas, jų aistros- citatos“. Pažinęs save žmogus geriau supranta savo veiksmų ir pasirinkimų motyvus, savo jausmus; tuomet jis tampa laisvesniu rinktis, kaip reaguoti į išorines aplinkybes; tuomet jis žino, ko nori. Pažindamas save žmogus stiprina asmeninę vidinę jėgą, todėl tampa įgalus nepaisyti svetimų nuomonių apie save, atsisakyti svetimų lūkesčių ir reikalavimų, ką jam galvoti, ko siekti, kaip gyventi, su kuo gyventi ar kuo būti… Galbūt atranda savo stipriąsias puses ir realizuoja jas, kurdamas kokią tai naudą kitiems.

Nepaisant viso šio savęs pažinimo gėrio, labai svarbu turėti atsakymą ir į šį klausimą: ,,Kai jau pažinsiu save tiek, kiek noriu, kas toliau? Ką toliau su visu tuo veiksiu?“. Nes savęs pažinimas, kad ir koks jis būtų vertingas, yra visą gyvenimą trunkantis procesas. Ar nebus taip, kad galų gale teks atsisveikinti su šiuo pasauliu, tokiam, gerai save pažinusiam, betgi daugiau nieko ir nenuveikusiam? Neretai klausiu savęs pažinimu užsiėmusiojo: ,,Kas man iš to, kad tu save pažįsti?“. Klausiu ne dėl to, kad man būtinai iš jo ko nors reikia, o tik tam, kad priminčiau ir apie kitų žmonių egzistavimą. Kad savęs pažinimas neliktų tik egoistinis savęs tobulinimo pomėgis. Juolab, kad ir savęs pažinimas be kitų nelabai įmanomas. Juk pažįstame save ne oloje sėdėdami ar mandalas piešdami, o santykyje, tarnystėje, pareigose.

Todėl net ir sveikais motyvais vediną savęs pažinimą būtų protingiau susiaurinti iki konkrečios srities ir konkretaus tikslo. Kad bent jau pačiam tikslo siekėjui būtų aišku, kam jam to reikia ir kaip konkrečiai tas pažinimas pagerins, pavyzdžiui, kad ir jo asmeninius santykius ar akademinius pasiekimus.

6. Noriu labiau savimi pasitikėti.

Gan populiarus tikslas, gal greičiau skundas, kurį dažnai girdžiu savo kabinete: ,,mano labai menka savivertė“ arba ,,aš labai savimi nepasitikiu“. Už šio pareiškimo irgi galima rasti ne vieną saviapgaulės faktą.

Kartais žmogus deklaruoja nepasitikėjimą savimi, kaip pasiteisinimą, kodėl jis nieko nedaro. Ir taip tokiu socialiai patraukliu argumentu maskuoja arba tinginystę, arba bailumą. Pats šventai tikėdamas tuo, kad jei tik labiau pasitikėtų savimi, iš karto susirastų geresnį darbą arba susipažintų su jam patinkančia mergina.

Dar viena, giliau slypinti saviapgaulė. Deklaruodamas, kad nepasitiki savimi, žmogus tarsi leidžia suprasti, kad tai toks jo ypatumas, kuris neleidžia ir jam pačiam, ir kitiems pamatyti, koks jis iš tiesų šaunus ir daug galintis. Bet dažniausiai, jis pats aiškiai žino (bent jau įtaria), kad nėra nei ko rodyti, nei ko pamatyti. Ir jei būtų sąžiningas, pats sau prisipažintų, kad nėra už nepasitikėjimo savimi besislapstantis genijus ir kad iš tiesų jis neturi jokio faktinio pagrindo pasitikėti savimi. Nes pasitikėjimas savimi remiasi faktais, o ne plepalais, saviįtaiga ar iliuzijomis apie save.

Todėl jei išsikeliate sau tokį tikslą – noriu labiau pasitikėti savimi – reikės kažką konkrečiai ir nuveikti, sukurti, padaryti, nugalėti, laimėti, pasikeisti galų gale… Ir atsisakyti iliuzijos, kad visa tai padarysite tik tada, kai labiau pasitikėsite savimi.

7. Noriu išeiti iš savo komforto zonos.

Gyvuoja tradicija šį tikslą ištarti garsiai, su tam tikru išdidžiu patosu. Tuomet visada norisi perklausti: ,,Tai kam eiti iš tos savo zonos, jei ten komfortiška?“. Ar neprieštarauja tai sveikam protui? Vardan ko reikia atsisakyti komfortiško buvimo? Nebent komforto zonos samprata tapatinama su saugumo jausmu, pataikavimu savo baimėms ar pokyčių vengimu. Tačiau tokiu atveju, kas čia per komforto zona? Žmogus, būdamas savo komforto zonoje turėtų jaustis vientisas, harmoningas, veikiantis pagal savo gebėjimus, mylimas ir mylintis. Galų gale laimingas. Jei tokių dalykų nėra, tai kodėl komforto ieškojimas vadinamas išėjimu iš komforto zonos?

Tokia lingvistinė nesąmonė sukuria valios paralyžių. Aš verčiu save išeiti iš komforto zonos, kuri iš tiesų net nėra komforto zona, o vadindamas savo varganą egzistenciją komforto zona, aš prarandu net ir galimybę įsivardinti, kas man nebepatinka mano gyvenime ir ką realiai turėčiau keisti. Klaidingi tikslai, neveda niekur. Gal tam jie ir kuriami, kad realiai viskas liktų taip, kaip yra, ir kad nereikėtų vargintis dėl realių pokyčių, o iš šalies atrodytų, kad stengiuosi. ,,Aš nusprendžiau išeiti iš savo komforto zonos!“ – skamba išdidžiai. O kai tokio ėjiko paklausi, kas blogo buvo tavo komforto zonoje (jau nonsensas!), kad iš jos reikėtų išeiti, atsakymo nėra. Jei nežinau, kur aš iš tiesų esu šiandien, tai kur aš galiu nueiti? Jei nežinau, kas manęs nebetenkina mano šiandieninėje ,,komforto zonoje“ tai kaip aš galiu žinoti, ko norėti? Stipriai klaidinantis tikslas.

M. Haidegeris savo veikale ,,Būtis ir laikas“ rašo, kad apgaulės esmė yra ką nors nuslėpti. Kas reikštų, kažką (kas turi būti matoma) užstatyti priešais kažką (kas turi būti nematoma), tuo pačiu pateikiant tai, kaip ne tai, kas jis yra. Iš to reikėtų daryti išvadą, kad tas kuris meluoja, neišvengiamai žino tiesą, bet siekdamas savo asmeninių tikslų, esamą tiesą pridengia melu, kurį pateikia kaip naują tiesą. Tik saviapgaulės atveju ir meluojantis, ir apgautasis vienas ir tas pats asmuo.

Kokių asmeninių tikslų gali siekti žmogus pabėgimą iš esamos situacijos vadinanatis ,,išėjimu iš komforto zonos“? Kadangi vaikščiojimas iš komforto zonos populiariausias tarp ugdomojo vadovavimo paslaugas perkančiųjų, tai galima daryti išvadą, kad asmeniniai tikslai būtų tokie: savo stipraus ir drąsaus žmogaus įvaizdžio saugojimas, vengimas garsiai pripažinti, kad kažkas yra nebe taip sėkminga ir blizgu, kaip norėtųsi, kad būtų arba baimė pripažinti savo trūkumus, silpnybes.

Juk ,,išeiti iš komforto zonos“ gali tik drąsūs ir bebaimiai? O apie problemas kalba tik nevykėliai? Net jei performuluotume šį tikslą į logiškiau skambantį, pavyzdžiui: ,,Aš aiškiai žinau, kad ten, kur esu dabar, jau nebėra jokių problemų ar sunkumų, kurių nesugebėčiau išspręsti ar nuo kurių norėčiau pabėgti, todėl noriu išbandyti savo galimybių ribas ir priimu naujus iššūkius“. Net jei tai yra tiesa, vis tiek labai siūlyčiau atsakyti sau į pora klausimų: kam man to reikia ir kokiose konkrečiose srityse noriu išbandyti savo galimybes? Ir kol nėra aiškių atsakymų, rekomenduočiau verčiau jau likti savo komforto zonoje.

Nors savo galimybių ribas visada verta plėsti. Turintis drąsos tą daryti žmogus įgauna daugiau drąsos gyventi, gali imtis drąsesnių sumanymų, auga ir tobulėja. Atsikrato nemažai baimių, rigidiškumo. Įsivertina realias savo galimybes, o tai sumažina polinkį į savigraužą, savikritiką, saviapgaulę. Plėsdami savo asmenines ribas tampame laisvesni, savarankiškesni, atviresni sau ir pasauliui. Labiau imame pasitikėti savimi ir kitais.

8. Noriu padėti žmonėms.

Šis atrodytų kilnus tikslas populiarumu lenkia visus kitus. Deja, lenkia ir savo klaidumu. Kad ir ką besumanytų nuveikti žmogus, paklaustas kam jam to reikia, dažniausiai sako: ,,Noriu padėti kitiems“. Iš kur tokia altruizmo epidemija? Kai Mis Pasaulis nuo scenos su ašaromis akyse kalba apie savo misiją padėti žmonėms, tai gal ir atitinka projekto siužetą. Bet mūsų, ne-mis-pasaulių gyvenimai nevyksta pagal šou scenarijus. Tai kodėl mes, kad ir ko besiimtume, iškilmingais veidais mojuojame žmonijos gelbėtojų vėliavomis? Jei mokausi ,,į daktarus“ tai tik todėl, kad galėčiau padėti žmonėms, jei daliju sriubą benamiams irgi tik todėl, kad padėčiau žmonėms. ,,Kam tau tos papildomos studijos“, – klausiu mokytoja dirbančios trijų vaikų mamos. – ,,Kad galėčiau padėti žmonėms!“. Ar tikrai? O gal (jeigu sąžiningai) tam, kad pabėgtum nuo buities?

O gal aš irgi rašau straipsnius, kad padėčiau žmonėms! Nesąmonė. Kai kurie mano straipsniai kenkia žmonėms. Aš rašau, nes man patinka rašyti. Rašydama aš pati sau susidėlioju mintis ir pati sau apibendrinu savo patirtį, kad ji neužgriūtų manęs kaip nevaldomas chaosas. Taip susitvarkau, prasivalau, atlaisvinu vietos kažkam naujam. Pirmiausia, man pačiai reikia to, ką aš darau.

Tvirtinime, kad kažką darau (mokausi, organizuoju), nes ,,noriu padėti žmonėms“ tiek pat daug saviapgaulės, kiek ir puikybės. Saviapgaulė tame, kad po šia deklaracija neretai slypi nenoras padėti sau. O puikybė tame, kad padėdamas kitiems, žmogus gali jaustis didesniu, galingesniu, išmintingesniu už tuos vargšus, kuriems reikia jo pagalbos.

Beje šį tikslą labai lengva ,,pataisyti“. Tiesiog formuluokite taip: ,,Aš noriu padėti sau ir jei tai darydamas padėsiu dar kam nors, bus nuostabu. Galbūt, kai man reikės pagalbos, kas nors ir man pagelbės”.

,,Pasaulio istorijoje, visi, kas suvaidino kad ir menkų menkiausią vaidmenį, visi, kurie bent kada išgyveno laimę, visi, kurie bent ką nors padovanojo pasauliui, buvo dieviškai egoistiški, gyveno dėl asmeninių interesų. Visi be išimties.“ Ričardas Bachas

Kad ir ką siūlo savipagalbos knygų autoriai ir asmeninio tobulėjimo mokymų guru, visgi atsargiai ir atsakingai formuluokime savo asmeninius tikslus, nes kitaip visą gyvenimą gali tekti ieškoti savęs arba galime galutinai pasiklysti savęs pažinime ir likti vieniši, bet visa širdimi atsidavę savęs mylėjimui. Ir dar gali tekti palikti savo komforto zoną ir padėti žmonėms ieškoti jų misijos… Ar mums to reikia?

Užsiprenumeruokite mano straipsnius į el. paštą!

Klaida, pabandykite dar kartą.

Sėkmingai užsiprenumeravote, ačiū!

NAUJA MOTERŲ GRUPĖS PRADŽIA!

Spalio 6 d. moteris ir merginas kviečiu į naujos moterų grupės įvadinį susitikimą! Tai jau trečius metus vykstanti moterų grupė, kasmet turinti vis kitą pagrindinę temą. Remiantis vyraujančiomis užklausomis, šiuos metus skirsime santykių kūrimo menui.

  • Super, Lina! Paskutinė jūsų pastraipa puikiai viską apibendrina. 🙂

    Aš išties, esu vienas tų saviugdos mokytojų. Tik pastoviai stengiuos skaitytojams kartoti: nepasitikėkit nė vienu Vienu guru ar mokytoju. Nes jei norisi tikrai kažko išmokti, tai geriausia mokytis iš visų. O taip pat – augti tik taip, kaip tikrai norisi, o ne “reikia, nes įsiūlė”.

    Beje, nepaminėjot tiesa ties 7 punktu komforto zonos įveikinėjimo mokytojus – motyvatorius. Šie žavūs tuo, kad “užmotyvuoja” kažko imtis… Ir tada motyvuoja kas savaitę, mėnesį, pusmėtį vis taip pat ir taip pat, nes motyvacija neišvengiamai greit išslėgsta, nepaisant kokius Milijonieriaus Visagalio mokymus po vos 499 eurus pirkai :))

  • Dainius Jakučionis

    Labai puikus straipsnis Lina, jaučiuosi lyg pabuvęs pas psichoterapeutą ir pakalbėjęs apie visus savęs tobulinimo ir new year resollution tikslus. Ačiū, manau, kad apribosiu savo tikslus ir sieksiu daryti tai ką darau gerai, o ne ieškosiu pasiteisinimų kaip pabėgti nuo darymo to kas reikia daryti 🙂

  • Tomas Misiukonis

    Puikus tekstas! Pasidalinau!

  • Justina Kaminskaitė

    Ačiū! Perskaičiusi pamaniau, kad turbūt geriausias saviugdos straipsnis iš bet kada skaitytų ;D Galėtų būti privalomasis skaitinys prieš atsidarant straipsnius iš ciklo “aštuoniolika būdų pagerinti save”, kaip kai kur būna privalomai perskaitomos vartotojo sąlygos ar pilnametystės patvirtinimas.

  • Giedrė Giedrynė

    Sutinku, kad visokias gyvenimo filosofijas ir psichologijas reikia mesti į šiukšlių dėžę. Vienas žinovas, populiarių sėkmės mokančių knygų autorius, pats baigė gyvenimą savižudybe. Psichologai neretai renkasi šią specialybę, kad padėtų sau, o ne kitiems. Tą pačią ,,filosofiją” čia pateikėte ir Jūs. Da ir R. Bachą pacitavote apie pasaulyje kažką nuveikusius egoistus. Tai žiūrint, kokia ta veikla. Galbūt, kažkas sukūrė didelę imperiją ir taip įėjo į istoriją. Bet ar tai buvo gėris? O Jėaus Kristau, Motinos Teresės darbus, kaip vertintyumėte: kaip egoistinius, saviapgaule grįstus? Kaip? Yra žmonių, kurie nori padėti kitiems, nes mato jų skurdą, neišnaudotą potencialą, kokią nors sunkią ligą. Galų gale yra žmonių, kurie pultų apie save negalvodami gelbėti žmones iš gaisro. Kažkas tai daro kasdien. Jei jie galvotų tik apie save, nieko jie nenuveiktų. Aš asmeniškai pavargau nuo egoistų, kad ir ką jie beveiktų. Yra situacijų, kur reikalinga empatija (nora padėti). Ir toks turi būti jaunuomenės ugdymas. Jūsų straipsnis gali klaidinti arba egoistams pasijusti dar labiau teisiais.

    • O ką – juk natūralu, kad ne visi patarimai visur ir visada tinka. Ir labai džiugu, kad Lina (kaip ir derėtų profesionalei) tai kalba. Kiti mokytojai ir Guru tai kažkaip pamirštą ir savo tiesas skleidžia kaip Vieninteles…

      …Kurias po to klausytojai irgi priima kaip vieninteles. 🙂

      Skirtingi patarimai ir idėjos nėra tam, kad blaškytų ar nusodintų. Jie tam, kad patikrintų ar tikrai tie atsakymai, kuriuos sau duodame, yra geri atsakymai. 😉

      • Giedrė Giedrynė

        Šiuo punktu pritariu 🙂 Bet jos tikslo performulavimas dėl pagalbos sau, o tada naudos kitiems kaip šalutinio poveikio, paremtas tik tikimybe, kad galbūt, kažkas netyčia padėdamas sau padės tau, skamba per nelyg kategoriškai ir vadinamas teisingu. Nors yra tik prielaida ,,galbūt, jeigu”. Empatija gali ir turi būti ugdoma. Tai ne tuščias žodis.

        • Leo

          Empatija ir noras padėti nėra kažkokia nekvescionuojama nuo visko atsieta duotybė be jokio ryšio su motyvacija. Ar tai būtų Jėzus, ar tai būtų praeivis. Jei „gali ir turi būti ugdoma“, tai jau reiškia, kad tai nėra savybė pati savaime – tuomet ji yra požiūrio formavimo, motyvavimo produktas. Taigi jei šią savybę galima paveikti, ji nebėra „tiesiog“.

          • Giedrė Giedrynė

            Empatija turi būti ugdoma suaugusiųjų pavyzdžiu. Kartais mes galime save apibūdinti, kaip ,,tiesiog” taip išauklėtais 🙂 Tas žodis čia nieko esminio nereiškia. Juk nesakau, kad genetiniai tyrimai parodo empatijos lygį. Tačiau žinau vaikų, kurie patys noriai padeda neįgaliesiems, bendrauja su jais. Galbūt, turi įtakos pavyzdys šeimoje. Noras padėti pats yra motyvacija kažką daryti, imtis veiksmų. Empatija grįsta ne tik atjauta, bet ir noru padėti. Tai nėra motyvacija ,,aš tau, tu man” 😀 Nebent numatai į tolimą ateitį, kad kada nors visi darys vieni kietiems gerus darbus ir nedarys to, ko sau nelinkėtų 🙂 Aišku, galima visame kame įžvelgti savanaudiškumą, išskaičiavimą. Pvz., sūnus myli mamą. Jis mato, kad ji pavargusi ir skuba jai padėti, panešti krepšį. Aha…Turbūt, jo motyvacija saldainiai, kurie galimai yra tame krepšyje. Bet negi negali būti tik noras padėti, nes myli mamą ir jam gaila, kad jai sunku nešti? Tiesa, labai pakurstėte smalsumą: Kokia Jėzaus motyvacija?

          • Giedrė Giedrynė

            Mokėjimas įsijausti į kito būseną ir NORAS PADĖTI (empatija) ugdoma suaugusiųjų pavyzdžiu. Ir kartais mes galime pasakyti, kad esame ,,tiesiog” taip išauklėti. 🙂 Žodis kabutėse esminės reikšmės neturi. Juk nekalbu, kad galima genetiniais tyrimais nustatyti empatijos lygį.

            Noras padėti pats yra motyvacija veikti. Jis neveikia pagal principą ,,aš tau, tu man”. Tokiu atveju tai būtų jau ne empatija.

            Ar įmanoma suderinti egoistinius tikslus su empatijos samprata? Asmeninės naudos čia nebent tiek, kiek susiję su NORO patenkinimu. Vat blogai jaustųsi žmogus, jei neužstotų skriaudžiamo, nepadėtų sužeistam.

            Pavyzdys: Sūnus padeda pavargusiai mamai nešti sunkų krepšį. 1. Egoistas, tikisi saldainių.2. Myli mamą ir padeda, nes jam jos gaila. Kaip čia dabar? Antras variantas empatija ir jokios spec. motyvacijos.

            Kokia Jėzaus motyvacija? Įdomu būtų Jūsų nuomonę paskaityti. Dievo meilė ir jo valia.? Jei geri darbai iš Meilės ir iš Gėrio, tuomet empatija iš to paties šaltinio ;-), reikia tik ja dalintis. Darai gera kitam, ir sau gera dvasine, moraline prasme. kaip bepavadinsi. Keistai šiame kontekste skamba: Sąmoningai padedu sau, o padėdamas sau, NENORĖDAMAS netyčia kažkam.

          • gedas

            “ĮSIJAUSTI Į KITO BŪSENĄ ir NORAS PADĖTI” dazniausiai reiskia tik neigalu NORA.
            Po jo daug daznaiu seka ne ta reikalinga pagalba, o NEmokejimas, NEzinojimas ir NEtinkama pagalba.
            Trumpiau tariant: “Gerais ketinimais gristas kelias i pragara”.
            Ir visai kas kita yra tureti blaivia galva, aiskius motyvus ir MOKETI padeti. Padarytio tai, ko is tiesu reikia.
            Panasiai, kaip daro dantistas – jam nereikia isijausti i kito busena – jis saltais nervais ir igudusia ranka salina pulini is po skaudancio danties.

  • Edita

    Prisiklausiusi, prisižiūrėjusi, prisiskaičiusi nūdienos tendencijų vis dažnai pagalvodavau: “o kas jei esu tik laiminga vidutiniokė? ar tai jau taip blogai? ” 🙂 Ačiū už atsakymą!

    • Svarbiausia, kad nusiramintumėte. Niekas neverčia būti tobulu (o jei kas verčia, tai yra turbūt tik verslininkas). 🙂

      Šiaip rekomenduoju tokį http://valtininkas.lt . Jo lengvumo filosofija padeda gyventi. Ir jokių ten tobulumų, tik savęs paieškos ir geri, geri klausimai. 🙂

  • Dia

    Woww, kaip galiu relatinti!! Ypac del saves atradimo/ pazinimo, isejimo is komforto zonos ir siek tiek – pagalbos kitiems. Ir dar “Tu toks svarbus ir unikalus, tikrai į šią žemę atėjai ne tam, kad būtum namų šeimininke (taksistu, mūrininku…)“ – galvojau as viena tokia 😀 gal dar kokios literaturos parekomenduotumet siom temom, kad padetu suprasti, kad tai nereikalinga?

  • Aurimas Mikalauskas

    Ačiū, Lina. Nerealus straipsnis.

  • Vida Ck

    Vidinio vaiko suvokimas nebūtinai iš karto yra ne asmybės susidvejinimas ar šizofrenija. Aš suprantu, kad tekstą taikėte tiems, kas prisidengę skambiais populiariais teiginiais ieško dar vieno gyvenimo vengimo kelio. Tačiau vistik vidinio vaiko koncepciją be reikalo pateikėte kaip kenksmingą išsigalvojimą ar neginčytiną ligos požymį. Žmonėms, turintiems KPTSS arba vaikystės traumas, vidinės šeimos koncepcija (kurioje vidinis vaikas yra vienas iš “šeimos” narių) yra viena iš efektyvių priemonių, kaip susitvarkyti su flashback´ais. Kai ima, vaizdžiai kalbant, klykti vidinis vaikas iš panikos mirti ir jau suaugęs žmogus nebegali net elementariai funkcionuoti kasdieninio gyvenimo rėmuose. Žinoma, aš nepateisinu spekuliavimo vidiniu vaiku, kaip kad Jūsų pateiktame pavyzdyje, kai tuo prisidengiama tiesiog elementarus impulsų nevaldymas, tinginystė ar asocialus elgesys.

  • Vidinis Sodas

    Lina, man labai patiko Jūsų šis straipsnis. O būtent, kad sugebate pažvelgti labai pragmatiškai ir racionaliai. Kiekvienam reikėtų taip stengtis žvelgti į saviugdą, mokytojus ir į įvairias kitas avantiūras. Tačiau kaip jūs pati rašote tinklaraščio aprašyme: “Žmogiška ieškoti savęs ir niekaip nerasti. Žmogiška stengtis save pažinti ir vis atrasti kažką naujo.”. Mano asmeninė patirtis parodė, kad tikrasis pasitenkinimas gyvenime pasiekiamas tik įsigilinus į save, suvokus savo asmenybę su visais privalumais, trūkumais, traumomis, neigiamomis patirtimis. Savo tinklaraštyje “Vidinis Sodas” tai ir darau. Ir kaip man tai patinka! Atrandu save pati. To ir kitiems linkiu, kad patys bandytų iekoti savo autentiškumo, patys leistųsi į savo vidinę kelionę, nes mes turime visus mums reikalingus įrankius patys ir joks guru už mus pačius geriau to nepadarys. Ir dar: mano asmneinė patirtis rodo, kad labai naudinga pačiam dirbti su savo vidiniu vaiku, jo paieškomis, stengtis jį suprasti, suvokiant savo paties vaikystės patirtis ir jų poveikį dabarčiai.

  • Dale Simson

    Visi cia liaupsinat ta straipsni ir jo autore,o as pabandysiu pazvelgti i ji kiek kritiskiau. Panasiai kaip autore kritiskai pazvelge i tuos,kam sis straipsnis ir buvo skirtas.
    Man jis persmelktas kategoriskumo, pagiezos, negerbimo ir paniekos kitaip mastantiems ir einantiems dvasiniu ieskojimu keliu. Vien frazes apibudinancios tuos “kitokius ieskojimus” ko vertos: nesamone, sizofrenija, saviapgaule, tikslai vedantys i niekur ir t.t. ir pan. Tuo automatiskai isaukstinanamas autores “neklystamas teisuoliskumas”. O juk tai tik nuomone. Kaip ir bet kuri kita su savo pliusais ir minusais. Ir juo labiau,kad ji diplomuota psichologe-psichoterapeute ir dar pedagoge.
    Ivaizduoju,kaip pasijaute ta vargse paciente pasiklydusi saves ieskojime patekusi i tokios “specialistes” rankas ir isgirdusi,kad visa gyvenima iki siol ji uzsiiminejo nesamonem, saviapgaule ir isvis kazkokia sizofrenine praktika. Ar taip zeminti zmogu yra issilavinusio specialisto kompetencijoje,ar tai uzrasyta jo darbo kodekse? Elementari empatijos savo pacientams ir savo straipsniu gerbejams stoka.
    Siam kartui tiek.
    Su meile, grybai :)))

  • Dale Simson

    Ir dar tesiant autores-Jegelaviciutes-Uzkalnio stiliumi noreciau pastebeti,kad dauguma psichologu, tai patys buve psichiniai ligoniai, tik iskodami iseiciu is gyvenimo aklavieciu, nusprende studijuoti psichologija,uzuot kreipesi pagalbos pas specialistus ir galbut taip sutaupydami daugiau pinigu, negu patys lankydamiesi pas psichologus, bei prie to paties igydami profesija. Tad juokiasi puodas,kad katilas juodas:))).
    Teko garbe pazinoti toki psichologa Mariu Daugelaviciu. Vat ale tamstos stiliumi ir lygyje. Atrodo kalba per telika protingai, bet siaip potencialus savo pacientu zemintojas,nes gi dedasi didziai ismintingu,o zmogiskumo- ne kruopelytes. Tik saltas, aklas ir metodiskas ismoktu ziniu barbenimas lyg zirnius i siena.
    Specialistai jus didieji, gydydami zmogaus siela ir elketis su jais zmogiskai ir pagarbiai, isklausydami,o ne pasmerkdami ar sukritikuodami ju “nesamone ir kliedesius” ,kaip jums atrodo.
    Ne veltui sakoma,kad nuo genialumo iki pamisimo,tik vienas zingsnis ir norint buti genijumi,turi buti siek tiek pakvaises.
    Tad linkiu jums nesekmes,zalojant kitu zmoniu likimus ir gyvenimus, taikant savo neklystancias, pasiputeliskas metodikas,bet sekmes ivertinant ir perziurint savo darbo stiliu !

  • gedas

    Noriu paskaityti, ka sita Lina dar yra parasiusi 🙂
    Nes sitas rasinelis labai limpa!

    As ne psichologas, bet is gyvenimo praktikos ir po visokiu su savo darbu susijusiu seminaru, savo bloge buvau parases straipsniuka “Kelti dirbtinius tikslus=kurti asmeninę tragediją”. Tik man pritrūko kompetencijos viska tiksliai ivardinti.
    O cia sudeliota lengvai ir skaniai.

    O @giedrgiedryn:disqus noriu nuvilti…
    Jei atidziai susipazinumete su Motinos Tereses biografija, rastumete jos pacios viena is paskutiniu interviu. Ten skamba mazdaug tokie zodziai: “Mane laiko sventaja, o as esu didziausia egoiste. Visa tai, ka dariau, buvo per didelius vargus ir daznai uzplustanti nenora, negalejima, pasibjaurejima. Ir dariau ne del saveas, o del to, kad Jezus juos myli. Kad egoistiskai uzsitarnauciau Jo meile”.

    Ir apie Jezu Kristu klaidingai manote. Matyt, neskaitete Švento Rašto, arba skaitėte jį tik prabėgomis.
    Jie nebuvo nei altruistas, nei pacifistas. Jis buvo vyras, kuris privalejo neisvengiamai padaryti tai, ka turi padaryti, ir iki paskutines dienos tikejosi, kad liudnas galas (kryzius), nuo jo nusisuks. Jis taip nenorejo savo galo, kad nuo itampos kraujas pludo jo veidu. Jo malda alyvu kalvoje: “Jei gali, patrauk ta taure nuo manes”.
    Jis pats sako: “Kam vadini mane geru? Vienas Dievas tera geras”; “Teve, nieko nedariau del saves(is saves), tik tai, ka tu liepei”; “Eloi Eloi, le ma sabachtani! (teve teve, kodel mane apleidai!?)”; o motinos (Mergeles Marijos) paprasytas padeti per vestuves, jis atkerta “ne tavo reikalas, Moterie…”

    Jus galite buti nepakankamai isigilinusi ir nesuprasti, ka pati rasote.
    Bet tai nepades jusu nuomonei tapti labiau priimtinai.

    • law

      gedas,

      Kadangi nujaučiama, kas turima galvoje Giedrė Giedrynės parašyme:
      Antras variantas – empatija ir jokios spec. motyvacijos. Neįmanoma???

      Aš manau, įmanoma. Ir kas iš to, kad „sumalei į miltus“ Teresės, Jėzaus ar dar kokio veikėjo altruizmą? Altruizmas, kaip ir bet kuris kitas žodis yra išgalvotas konstruktas, kuris įkrenta į tuos pačius kritikos ir kvestionuojamumo rėmus. Aš apie tai, ką rašei girdėjau anksčiau. Ir, kai išgirdau pirmą kartą – man tai atrodė natūralu.

      Aš laikausi tos pozicijos, kad beveik viskas yra susiję su beveik viskuo. Bet, kaip kažkas pasakė – mąstyk globaliai, veik lokaliai. Kodėl, man norisi tavo nuomonę kvestionuoti – todėl, kad man tas noras suprantamas: tiesiog padaryk kažką, ko kažkam reikia nesitikint nieko atgal. Tai galima suvesti į norą. Tai bet kurį veiksmą galima suvesti į norą. Taigi, noras – yra natūralu.

      “ĮSIJAUSTI Į KITO BŪSENĄ ir NORAS PADĖTI” dazniausiai reiskia tik neigalu NORA.
      Kuom jis neįgalus ir kam pastarasis atributas?

      Aš puikiai suprantu, kad reikia mokėti padėti – ir čia mokytis ir mokytis reikia. Klysti aš nebijau. man įdomiausia dalis “neįgalus noras”?

      • gedas

        Nerandu vientisos minties sitoje “beliberdoje” 🙂

        Aiskus tik klausimas “Kuom jis neįgalus ir kam pastarasis atributas?”
        Keista, kad dvieju paprastu zodziu jungini “neigalus noras”, užrasytą lietuviskai, reikia aiskinti lietuviskai rasanciam asmeniui…
        Juk zodziu “noras” ir “neigalus” reiksmes paprastos ir aiskios.
        Tai ir reiksme aiski – noreti, bet netureti galios, ziniu, praktikos tai atlikti – negaleti, nepajegti, buti neįgaliu. Bet… vistiek nepaliaujamai (ir kuo placiau ir garsiau) kalbeti apie savo “gerus norus”, is kuriu ne tik kad “0.000” naudos, bet neretai ir didziule emocine, finansine, bei visokia kitokia zala.
        Turbūt girdėjote – “Gerais norais grįstas kelias į pragarą”, “Хотелось – как луще, получилось – как всегда” 🙂
        Sios dvi frazes labai puikiai apibudina “geru noru”, kurie taip ir nevirsta naudingais darbais, prasmę.

        Nes nuo zodziu iki darbu – iiiiiiiiiiiiiiiiiilgas kelias.

        • law

          Ačiū už atsakymą.

          Noriu pasitikslinti, kad „beliberdos“ pas mane neliktų:

          Jūsų nuomone visi, kurie stengiasi padaryti „gerą ar jiems tik taip atrodantį gerą veiksmą/darbą“ yra paremti neįgaliais norais, ar aš blogai supratau? Ar yra išimčių? Ar jų nėra? Jei sugebėsite atsakyti, mes labai puikiai galėtume „bebiliberdiškai“ apsikeisti nuomonėmis.

          Iš anksto ačiū.

          • gedas

            Ne. Mano nuomone ne “visi”.
            Bet didzioji dauguma – VISI, kurie “stengiasi”, ar “nori”, ir VISI, kurie apie tai garsiai kalba.
            Nes uztenka pabandyti padaryti tikrai gera, rimta ir pasiaukojanti darba (garsiai ape tai nekalbant), ir pamatai, kaip tai sunku. Ir nelieka kada nei “noreti”, nei apie tai garsiai kalbeti.

            Asmuo kuris supranta kito TIKRA poreiki, ir VEIKIA, i ji atsakydamas ( t.y. DARO tai, kas reikalinga turinciam poreiki ir patenkina ji, o ne savo egoizma) – yra aukso vertes retenybe.

            “Noreti”, “stengtis” ir “kalbeti” – yra toooooli toooooli nuo DARYMO.
            Todel “norai” dazniausiai lieka neivykdyti – neigalus.

          • law

            Heh 🙂

            Pirma, kaip įmanoma spręsti apie didžiosios daugumos norus? Argi jūs didžiąją daugumą patikrinote? Abejoju. Tai viso labo ekstrapoliuotos prielaidos, paremtos jau tikrai ne faktine informacija.

            Antra, aš asmeniškai, padėdamas kažkam neatlygintinai, nieko nesitikiu:
            1) pavyzdžiui kraujo donorystė. Ir aš žinau, kur anksčiau keliavo tas kraujas ir kas *kartais* buvo daroma. Ir žinau, kaip situacija pasikeitė dabar.
            2) pavyzdžiui, pinigų aukojimas. Ir jokiems projektams, sms ar pan. aš neaukoju. Aš aukoju tiksliai, aiškiai ir žinau kur tie pinigai keliauja.
            3) pavyzdžiui, padedamas kažkam ir sunaudojęs kelias valandas savo gyvenimo, aš nesijaučiu blogai. Ir kai pasiūlo atlygį – neįmu, ne todėl, kad jis per menkas ar pan., o todėl, kad iš pat pradžių aš taip nusprendžiau. Ir matau, kad žmogus patenkintas, tai mano prizas. Ir nesijaučiu išnaudojimas – nes tas žmogus labai greitai supranta, jei peržengia ribas – nes jam būna gražiai parodyta kaip jis naiviai mąsto ir pervertina savo supratimėlį 🙂 Ir kiti pavyzdžiai.

            Ir aš žinau tokių žmonių, jų – ne vienas ir todėl pats nesijaučiu išskirtinis. Ir retai apie tai kalbu, nebent paklausia arba užkabina, kaip tamsta. Ir čia joks išskirtinumas. Jūs gal mizantropas, sociopatas ar apie „didžiąją daugumą“ nemenkai žinote iš savo patyrimo?

            Trečia, anot tamstos cituoju: „padaryti tikrai gera, rimta ir pasiaukojanti darba“ jūs gal keliate labai aukštus standartus, tarkim, pagElba/darbas/veiksmas ir t.t. besitęsiantis savaitę, trečdalį gyvenimo ir tame stiliuje? Tik tokių žmonių yra, tik apie juos gal nežinote, kaip kad pastebite, kad jie diskretiški…

            Ketvirta, jūs kalbate apie asmenį cituoju „kuris supranta kito TIKRA poreiki“. Štai čia yra loginė klaida dėl —TIKRO—. Visąlaik tai tik manymas. Tik atliktas rezultatas ir retrospektyva – apytiksliai nusako tąjį supratimą. Pavyzdys. Sakykim, žmogui reikia vaistų – kažkas paaukoja pinigų, žmogus juos gauna ir išgyja. Po mėnesio važiuoja automobiliu ir partrenkia du mažamečius ir motiną. Gal verčiau jis negautų vaistų ir tiesiog numirtų, taip nenusinešdamas trijų gyvybių? Be to, kas nusprendė – daugmaž apylygiai /protiškai/fiziškai/morališkai ir t.t. žmonių vertę? Negirdėjau dar tokių įverčių. Būtų įdomu sužinoti, jei kas susidūrė?

            Penkta, aš apskritai manau, kad tikriausiai viskas yra bergždžia ir beprasmiška, tik susikuriu sau iliuziją į kurią patogu tikėti. Gal ateityje bus geriau – kad ir kaip tai naivu. Elementari iliuzija. Ir gyvenu susitaikęs.

  • Osvaldas Miciūnas

    straipsnis apie iš esmės teisingus dalykus,
    ir tema sveikintina
    bet tikslas, kaip ir pati teksto autorė pasisakė – rašyti, o ne padėti
    Na o jeigu tikslas būtų pagelbėti, tai tuomet ir straipsnio stilius/ tonas galbūt pasikeistų ir tas tikslas būtų lengvai pasiekiamas, o ir skaityti būtų smagiau (-u)

    tad gal galime sau rašyti tokiu stiliumi, jeigu norisi, o kitiems/ viešai šiek tiek draugiškiau?

    ironija iš esmės yra skaudinanti priemonė, o šiame straipsnyje, apie žmones, šiek tiek paklydusius, ją naudoti ir viešai skelbti visai nebūtina