Sakraliniai maldos šokiai

Šokis atgaivina, išlaisvina, primena, kad gyventi galime daug gyviau, paprasčiau; kad gyvenimas kupinas ne tik neišbrendamų kančių ir negandų, bet ir džiaugsmo, muzikos, šokio, bendrystės.

,,Argi nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios dvasios, kurią gavote iš Dievo?… Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!“ (1 Kor, 6)

Nuo 2020 m. sausio 31 d. sakraliniai šokiai vyks kiekvieną paskutinį mėnesio penktadienį Vilniuje, šokių studijoje “Follow me” Strazdelio g. 3, nuo 18.00 iki 19.00. Dalyvavimo kaina 7 eur.

Norintys dalyvauti gali registruotis el-paštu agne@gyvojipsichologija.lt arba per laiško formą ,,Kontaktuose“

Kviečiu prisijungti visus, norinčius susitikti maldos šokių bendrystėje! – Lina Vėželienė

Daugiau informacijos apie užsiėmimus Facebook’e

 

SAKRALAUS ŠOKIO TERAPINIS EFEKTAS

               Škotų kilmės psichiatras Ronald David Laing (1927-1989) nemažai tyrinėjęs santykio su kūnu sutrikimus, pavadino juos bendra ,,Aš“ įkūnijimo problema, bei teigė, jog ši ,,neįsikūnijimo“ arba atskirties problema plačiai paplitusi šiuolaikinėje visuomenėje. Apie tai jis rašė:

,,Eilinė asmenybė – tai išdžiūvusi, susitraukusi dalelė to, ką galėtume vadinti asmeniu. Jei jau kalbame apie mūsų kūnus, tai mes išsaugome tik tam tikrus pojūčius, būtinus judesiams koordinuoti, bei tenkinti minimalius biosocialinio išlikimo poreikius – atkreipiame savo dėmesį į nuovargį ir kūno signalus, reiškiančius maisto, sekso, šalinimo ir miego poreikius; ką nors daugiau jaučiame labai menkai arba visai nieko.“

Taip Laig‘as rašė 20 a. pabaigoje. Po trijų – keturių dešimtmečių ši jo aprašyta problema dar labiau paūmėjo. Tai ką tenka stebėti psichoterapiniame darbe, leistų perfrazuoti gerbiamo kolegos apibūdintą problemą taip: ,,Šiuolaikinis asmuo, išdžiūvusi ir susitraukusi dalelė to, kas jis galėtų būti, nebepajėgus jausti nei nuovargio, nei poilsio ar miego poreikio. Šiuolaikinis žmogus geba ignoruoti visus jo kūno siunčiamus signalus, kaip nereikšmingus: jis apsieina ne tik be maisto, bet gali sustabdyti ir šalinimo funkciją iki tam palankaus momento, pavyzdžiui, iki darbo pabaigos“.

Laisvu nuo tiesioginio darbo metu, organizuoju sakralaus šokio vakarus, į kuriuos primygtinai kviečiu visus, ,,išsikūnijimo“ problema sergančiuosius. Galiu pasidžiaugti, šokio poveikiui ir efektyvumu sprendžiant šią galvos ir kūno atskirties bėdą.

Trumpai aprašysiu sakralaus šokio kilmę ir ypatumus.

Sakraliu šokiu vadinamas krikščioniškos maldos būdas, kuomet besimeldžiantieji žodinės maldos turinį išreiškia nesudėtingais šokio judesiais. Pirmieji tokių maldos šokių iniciatoriai buvo kunigas Rudi Pohl SVD ir sesuo Maria Illich SSPS iš Filipinų. Jų dėka toks maldos būdas išpopuliarėjo visame krikščioniškame pasaulyje, o taip pat ir Lietuvoje.

Kai kuriose tikinčiųjų bendruomenėse, sakraliniai šokiai dar vadinami liturginiais. Kad žmonės atskirtų vienus šokius nuo kitų, vyrauja susitarimas sakraliniais šokiais vadinti tas šokių maldas, kurias šoka plati tikinčiųjų bendruomenė, ne pamaldų metu, o liturginiais – tuos šokius, kurie šokami pamaldų metu. Paprastai, liturginius šokius atlieka pastoviai repetuojanti grupelė žmonių, o sakralinius šokius šoka visi, kurie nori, be išankstinių repeticijų.

Lietuvoje sakralaus šokio tradicija nauja, todėl tikintieji, norintys garbinti Dievą šokiu, būna kiek sunerimę ar taip daryti priimtina. Žmonės klausia, ar padoru melstis šokant, ir apskritai, ar šis nuodėmingas, silpnybių ir ydų kupinas kūnas gali dalyvauti meldžiantis? Ar nebūtų priimtiniau melstis tik ,,širdimi“? Tuomet tenka remtis Biblija, kurioje yra ne vienas liudijimas apie šokio, kaip maldos formos legalumą.

Šventajame Rašte šokis pirmą kartą minimas Išėjimo knygoje:  ,,Tada pranašė Mirjama, Aarono sesuo, paėmė į ranką būgnelį su žvangučiais. Visos moterys išėjo paskui ją, mušdamos būgnelius su žvangučiais rankomis ir šokdamos ratelius“ (Iš 15, 20). Tai šlovinimo, padėkos šokis – padėkos išraiška Viešpačiui.

Šventųjų gyvenimuose ir Šventajame Rašte taip pat galima atrasti ne vieną užuominą apie šokį ir grojimą. Žinome, kad šv. Pranciškus Asyžietis buvo įpratęs linksmintis šokdamas gatvėse ir laukuose. Šv. Teresė Avilietė, jausdama artėjant melancholiją, griebdavosi savo būgnelio ir kviesdavo seseris šokti. Aurelijus Augustinas taip pat rašė apie savo meilę šokiui:

,,O ŽMOGAU, IŠMOK ŠOKTI!
Aš liaupsinu šokį,
nes jis išlaisvina kiekvieną
iš materializmo svorio,
lydi atskirą žmogų į bendruomenę.
Aš liaupsinu šokį,
nes jis viskam vadovauja ir skatina
kaip sveikatą ir proto aiškumą
taip ir džiugią sielą.
Šokiu perkeičiamas žmogus
vis rizikuojantis palūžti…
O, žmogau, išmok šokti,
nes angelai danguje nežinos,
ką su tavimi daryti“.

Su sakraliniais šokiais pirmą kartą susipažinau maždaug prieš 5–6 metus, ir tai buvo indiški sakraliniai šokiai Bharata Natyam. Tuomet buvau tik pavydi stebėtoja, nes neįtikėtinas šokėjų meistriškumas, perteikiant sakralias reikšmes, man atrodė nepasiekimas. Kad yra ir krikščioniška, žymiai paprastesnė, sakralių maldos šokių versija, tuomet dar nežinojau. Ir tik prieš trejetą metų Gyvenimo ir tikėjimo instituto organizuotuose sakralinių šokių mokymuose dideliam savo džiaugsmui atradau krikščioniškos maldos šokius. Sakralaus šokio praktika suvienijo du mano pasaulius – tikėjimo ir šokio. Ir tai man suteikė daug didesnį harmonijos, vidinio vientisumo pojūtį. Šokant tikėjimas tarsi įsikūnija ir materializuojasi manyje. Kūnas tampa išoriniu vidinio tikėjimo liudytoju – tai vienas svarbiausių terapinių, tiksliau sielogydinių, sakralaus šokio aspektų, kurį patiriu asmeniškai.

Sakraliniai šokiai, paprastai, šokami ratu aplink improvizuotą altorių. Šokių choreografija nesudėtinga, tačiau visi šokių judesiai turi tam tikrą, maldai būdingą, prasmę. Pavyzdžiui, yra šlovinantys Viešpatį judesiai: judesiu mes išreiškiame savo dėkingumą, nuolankumą, pasitikėjimą, išsakome savo prašymus, artėjame prie Šaltinio ir grįžtame į savo kasdienybę. Tuo pačiu ir dvejojame, stabčiojame, džiaugiamės, prašome palaiminimo. Viskas taip pat, kaip ir sakytinėje maldoje, tik šioje praktikoje viskas vyksta per šokį, gestą.

Kai kurios moterys, pirmą kartą išbandžiusios sakralinius šokius, dalinasi, kad susikibus rankomis su kitu žmogumi ir  judant bendru ritmu, jas apima neįtikėtinas artumo jausmas. Sako, paskutinį kartą tą teko daryti tik darželyje. ,,Būkite kaip vaikai“, – sakoma Biblijoje, ir būtent šokis suteikia tą galimybę. Galimybė sušokti bendrai su kitais tikrai priartina buvimo vaikais pojūtį, nuima kaukes, „suminkština“, leidžia pamiršti perdėtą savo paties svarbą.

Būdamas suvaržytas savo paties svarbumo ar įsispraudęs į kokius nors, pavyzdžiui, socialinius vaidmenis, žmogus nebesijaučia laimingas, pamiršta pasidžiaugti ir galų gale net nebežino, kam jis gyvena, – asmenybė išdžiūsta ir susitraukia, kaip kad rašė R.D. Laing‘as. O šokis atgaivina, išlaisvina arba bent jau primena, kad gyventi galime ir ne tik galva, bet daug gyviau, paprasčiau. Primena, kad gyvenime yra ne tik neišbrendamų kančių ir negandų, bet lygiai taip pat yra ir džiaugsmo, muzikos, šokio, bendrystės.

Būna, į užsiėmimą ateina moteris, pirmą, antrą šokį šoka buratino stiliumi ir rūsčia veido išraiška, o paskui pamažu ima atsipalaiduoti, pradeda šypsotis, jos kūnas tampa plastiškesnis. Nuo kokių nors vidinių gniaužtų (pavyzdžiui, nuo kasdien patiriamo streso) moteris, štai, ėmė ir išsilaisvino… Bent jau tą kartą, bet vis tiek puiku.

Visgi svarbiausias aspektas tas, kad mes šiaip šokame, bet šokame maldos šokius! Melsdamiesi mes stipriname tikėjimą bei pasitikėjimą, o tai ypač palengvina per gyvenimą „velkamas“ naštas. ,,Viešpatie, esu Tavo instrumentas!“ – tokius žodžius iššokame viename savo šokyje. ,,Esu tik instrumentas…“ – vien nuo tokios minties poreikis kontroliuoti visus ir viską savo gyvenime gali nunykti, o jei mintį dar palydi judesys…

Kiekvienas žmogus rato bendrystėje šokdamas savo asmeninę maldą išgyvena išskirtinai autentiškus patyrimus. Vieni nusiramina, kiti mėgaujasi bendryste, tretiems sugrįžta laimės jausmas. Būna ir tokių, kurie tiesiog prisimena turintys kūną. Kai kas sako, kad bešokant nežinia kur pasitraukia pasaulietinis triukšmas ir bruzdesys. Neretai žmonės į šokius ateina pavargę po darbo, abejojantys, ar ne geriau būtų buvę pagulėti namie ant sofos, o iš šokių išeina atsigavę, pailsėję. Sakraliniai šokiai iš tiesų sugrąžina mus ne tik į mūsų kūnus, bet ir į gyvenimą.

Užsiėmimus reguliariai lankantys žmonės dalinasi įspūdžiais, kad gyvenimiškos jų problemos nebeatrodo tokios neišsprendžiamos kaip anksčiau, nesibaigiančioje rutinoje ilgainiui sumažėja streso ir įtampos, nes daugėja ramybės, taip pat stiprėja gebėjimas atsipalaiduoti, atsitraukti nuo kasdienių reikalų maratono. Laisvėjant kūnui, minkštėja ir širdys: grįžta švelnesni jausmai, mažėja barnių šeimose, pretenzijų artimiesiems.

Terapiniai sakralių šokių rezultatai džiugina ir įkvepia, nors šokdami mes ir nekeliame kokių tai konkrečių terapinių tikslų, paliekame už durų ir rezultatų siekimą, bet kokius lūkesčius. Savo šokiu mes tik sakome: ,,O Dieve… aš sukuosi aplink Tavo šventą centrą“.

Patyrimai sakraliniuose šokiuose gilūs ir prasmingi, nors patys šokių judesiai ir choreografijos itin paprastos. Jei reikėtų palyginti, sakyčiau, kad sakraliniai šokiai yra dar paprastesni nei lietuviški etnografiniai. Todėl juos šokti gali bet kas, kas moka vaikščioti. Čia svarbiau ne choreografiniai viražai, o prasmė, sakralumo išjautimas ir perteikimas judesiu. Nėra čia ir jokių sudėtingų kvėpavimo technikų, nedarome net apšilimo, tiesiog susitinkame, užsidegame rato centre žvakę, susikimbame rankomis ir šokame. Prieš kiekvieną šokį kaskart primenu jo prasmę, kad šokėjams būtų lengviau įsijausti. Juokinga, kai žmonės ateina smalsaudami ir kupini mistinių lūkesčių, bet pamato tą paprastumą ir labai nusivilia. Taip nusivilia, kad net nepajaučia pačios sakralinių šokių dvasios. Šie šokiai nėra skirti tiems, kurie vertina ryškų emocinį katarsį ar religinę ekstazę. Jie yra tokie paprasti ir ramūs, kad nesutrukdytų tam, kas buvo žadėta: ,,Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20).

Nors savo esme sakraliniai šokiai yra skirti maldai, tačiau jie tinka visiems, kuriems nesvetimas ritmiškas judesys, kurie nesibaido bendruomenės. Kartą buvo grupė žmonių, kurie į šokio ratą sustojo labai įtariai nusiteikę: laidydami sarkastiškus komentarus ir abejodami tuo, ką daro, – bet pamažu įsišoko, atsipalaidavo. Žmonės ateina pabandyti šokti ir jei iš karto nepabėga išsigandę savo pačių baimių, tai pritampa. Paskui jau džiaugiasi, kad kažkas naujo atsiveria jų pasaulio suvokime ir santykyje su savimi pačiu.

Keli sakralinius šokius šokusiųjų atsiliepimus:

Ilzė: ,,Sakralinius šokius pas Liną prieš tai lankiau porą metų – tai senoviniai šokiai, ir viduramžiški, ir graikiški, ir žydiški, ir baltiški. Daugelis ribotai suvokiame maldą, manome, kad melstis galima tik proverksmiu rypuojant maldas, klūpant ar einant keliais apie bažnyčias, ar periantis ašutinėmis virvėmis […]. Pasirodo, malda gali vykti ir šokyje. Dėkingumo, palaiminimo prašymo, senų naštų nusimetimo, bendrystės, gyvenimo kelio radimo, naujos pradžios šokyje‘‘.

Vlktorija: ,,Jausmai, patirtys buvo nepakartojamos, kartais žodžiais nenusakomos ir labai gilios, ir jautrios. Linkiu kiekvienam patirti tokią bendrystę, laimės jausmą ir ramybę, kuri ir mus aplankė šio šokio metu ir po jo“.

Daiva: ,,Man asmeniškai patinka, kai susijungia melodinga muzika, lengvas šokis, ramios ir susikaupę moterys. Tuomet pasaulietiškas triukšmas ir bruzdesys greitai pasitraukia į kažkur, nežinia kur…“.

Gyvosios psichologijos studija

Turite klausimų? Norite užsiregistruoti?

Susisiekti